Mane užpuolė labai piktas virusas. Mirštu jau beveik savaitę. Gerklę skauda kaip po švitrinio popieriaus degustacijos ir viską kitką irgi skauda. Naktį negaliu miegoti.
Daktarėlis pasakė, kad imunitetas nusilpo nuo nėštumo ir carbimazolo, aš dar manau, kad nuo streso dėl mokesčių pildymo ir buto paieškos.
Aimanuoju kaip sužeistas grizlis ir galvoju - aaaaaa, leiskite man numirti.
Bet iš tikrųjų aš noriu pasveikti! Aš noriu gyventi!
Patys pagalvokite - mes, dabar gyvenantys, esame tie, kuriems labai labai pasisekė.
Seniai labai seniai 100 žmonių grupelė paliko Afriką. 100 žmonių - tai labai mažai. Ir jie neturėjo mašinų, ir net dviračių. Jie ėjo pėsčiomis, nugalėdami sunkumus. Su tų laikų medicina, tiksliau, jos nebuvimu. Jie neturėjo net paracetamolio. Bet jie išgyveno, t.y. jų palikuonys. Tie, kuriems pasisekė. Ir paskui tūkstančius metų žmonės įveikė ligas, epidemijas, badą, karus, sausrą ir kaimynus psichopatus. Tie, kurie neįveikė - išnyko kaip dūmas. O mūsų - gyvenančių - probabytės ir prodiedukai nepasidavė ir dauginosi.
Netgi ir dauginimosi aka sekso metu pasiseka tik vienam spermatozoidui iš 250 milijonų iššautųjų apvaisinti kiaušialąstę. Tai tikrai didžiulė sėkmė! O dar kiaušialąstė turi būti sveika. Ir jie kartu turi teisingai dalintis. 70-80% gemalų žūsta pirmomis savaitėmis.
Todėl - gyvybė yra dovana.
Ir kaip banaliai tai beskambėtų - tai tikrai taip.
Vien dėl tų pirmųjų žmonių ėjusių per dykumas ir kalnus, dėl visų įveikusių šaltį, badą ir ligas protėvių - mes turime gyventi ir priimti tai ne kaip kryžių, o kaip laimėjimą visatos loterijoje.
Taip, kad virusėli, aš laimėsiu.

G+ paskelbiau, o čia dar ne - ultragarsas parodė, kad auga berniukas. Aišku, perspėjo, kad čia ne 100%, bet jei mano pilvo jausmo ir ultragarso nuomonės sutampa - tikriausiai taip ir yra.
Sveikas, viskas vietoje. Auga gerai. Tik širdies negalėjo pažiūrėti - nusisuko. Plaka, lyg ir tvarkoj.  Dar eisiu sausio 13-tą.
Pirmą kartą jį mačiau 8 savaičių - tokia pupelė ar inkstas su plakančiu taškeliu ir makaluojančiais pagaliukais - galūnėm. 11 savaičių jau buvo visas žmogeliukas-varliukas - nardė, skraidė, nerimo. Dabar - 20 savaičių toks jau visas apvalutis, ramesnis. Nusižiovavo plačiai.
Keista - mano pilve kažkas žiovauja.
O ką - žiovavimas labai svarbus dalykas - koks gyvenimas be žiovavimo?
Kadangi nuo pat pradžių jaučiau, kad berniukas, tai ir vardą turėjau. Vieną, be variantų. Matthias. Mūsiškai - Motiejus. Bet nenoriu, kad anglai iškraipytų jo vardą, jiems jis atrodytų kaip Moutaijydžius. O taip viesiems bus praprasčiau gyventi. Aš jau netgi pripratau, kad nežinantys mane kviečia Ai-yva. Bet aiškinti kiekvienam, kaip tarti vaiko vardą man neužtektų kantrybės.
Kol kas Krisas jį vadina Mister Baby.

Pabaigai fragmentas iš mano pokalbio su teta. Pralies šiek tiek šviesos į mano santykius su šeima. Kalbėjom dieną prieš ultragarsą.
- Man atrodo, kad berniukas, - sakau.
- O mes, tavo mamytė ir aš norime mergaitės, - atsako teta.
- Na, jei dabar bus berniukas gal paskui bus mergaitė...
- O tu ką??? Dar vaikų norėsi???
- O kodėl gi ne? Dar ne vakaras...
- Tu nori būti vieniša mama su tuntu vaikų???
- Na kodėk vieniša, ką jau visam gyvenimui vieniša...
- Aaaa.... tai tu dar tikiesi sutikti vyra normaliems santykiams...
Uždanga.
Aplodismentai.
 
 
   

Linksmas daktaras su šypsena pasakė: "Aha, o šito kraujo tyrimo tau dar nedarė. Reikia padaryti šiandien. Antikūnius. Tikriausiai viskas normoj. Bet jei staiga temperatūra pakils - tuoj pat skambink mums ir atvažiuok. O tai koma gali ištikti. Aišku?"
Linktelėjau. Aišku. Koma.
O jis toliau su šypsena šneka. "O tu rusiškai kalbi?"
Kalbu. Aš Maskvoj gimus.
"Maskvoj? Kaip įdomu."
Aha. Tėvai universitete susipažino.
"Aišku. Tai ateik gruodį. Geros dienos."
Ačiū. Jums irgi.
Dėl komos manęs dar niekad nebuvo perspėję.
Kaip įdomu.
O aš va burnoju burnoju ant savo liurbių. O Džo man vakarienę į kambarį atnešė.

Kaip jau minėjau - aš nėščia.
Nėštumas - tai tokia moteriško organizmo būsena, kai jo viduje, šalia šlapimo pūslės auga naujas žmogeliukas.
Yra teigiančių, kad nėštumas - ne liga. Bet arba jie nebuvo nėšti, arba jie žmonės tankai ir jiem gripas irgi ne liga.
Anglai žmonės orientuoti į pozityvias emocijas. Bent jau jų verbalinę išraišką. Pastoviai girdi "ooooo, tai nuostabu!", "oooooo, kaip miela iš tavo pusės", "oooo tai tiesiog fantastiška, argi ne? tiesiog absoliučiai nepakartojama! ooooo".
Todėl į pareiškimą, kad va, aš nėščia, jie reguoja "OOOOO sveikinu! Tai nuostabu! Oooooo! Ar tu laiminga?"
Ir ką čia atsakyti. Kai visą laiką jautiesi pavargusi. Skauda papus. Nori myžti kas 15 minučių. Ištisai pykina ir viskas užknisa.  Kažkaip sunku būti laimingai.
O gal aš tiesiog ne romantikė.
Grįžtant prie "ne liga" dalies - liga, ne liga - man terminai nesvarbu - jei man silpna, norisi atsigult ir nebeatsikelt, skauda, bloga ir tiesiog beeeee - tai ne kas. Aišku, gal prisideda tirotoksikozė. Nieko. Patrusios moterys žada, kad po pirmo trimestro užplūs energijos banga ir švytėjimas. Laukiu.
Užbėgant pletkiškoms spekuliacijoms už akių.
Kaip žinia - savarankiškai užnėštėt sunku. Reikia pašalinio įsikišimo. Pavieniai rašytiniai šaltiniai teigia, kad tai įmanoma su Šventos Dvasios pagalba, kitur minimi Baltasis Dramblys, Erelis ir kt. faunos atstovai.
Mano atveju viskas buvo banaliau.
Buvo Sedova. Buvo vyrukas. Iš pradžių vyrukas atrodė įdomus. Juk retai kuris sako - labas, aš varijotas. Aš dar nesutikau tokių. Paprastai jie iš pradžių faini, įdomūs, teigiamo, rūpestingi ir visaip kaip. Po kažkiek laiko aš vis dėl to supratau, kad jis varijotas. Ir pasakiau - lauk! Mums varijotų nereikia.
O po kiek laiko žiūriu - 2 brūkšneliai.
Du tai du.
Na. Ne visai taip jau - yra kaip yra.
Papanikavau šiek tiek. Na. Ne visai taip aš įsivaizdavau savo vaikų turėjimo procesą. Bet ką padarysi. Ne visi gali gyventi dideliame name ant šiltos žydros jūros kranto su Džoniu Depu...
Tada aš nusprendžiau tėvui pranešti žinią. Vis gi jis turi teisę žinoti.
Kaip padorus vyras jis pasiūlė ženytis arba bent jau kartu gyventi.
Kaip nepadori moteris aš pasakiau - ne. (Žr. aukščiau - varijotų mums nereikia).
Tada vyrukas labai įsižeidė ir apkaltino mane tuo, kad aš norėjau jo tik dėl sekso, pastojau piktybiškai, o paskui pamečiau. Ir dar ženytis nenoriu. Kokios visos moterys savanaudės!!!
Tradiciškai turėtų būti atvirkščiai. Bet 21 amžius, emancipacija, feminizmas, va.
Todėl rūpinkitės konracepcija prieš du brūkšnelis.

Velykų proga pabrango autobusų bilietai.
Kai aš atsikrausčiau į Mcr kainavo 11 svarų, paskui 12, štai dabar jau 12,5. Kur infliuojasi pasaulis?
Aš propaguoju vaikščiojimą pėsčiomis. Kartais netgi per lietų. Nes oro nepasirinksi.Ypač Mančestery. Nors yra ginančių Mcr garbę - ne, visai čia nelyja, ir nebjaurus oras, ir iš vis beveik sausa - kritulių iškrenta mažiau negu Anglijos vidurkis. Liko tuo įtikinti dangų.
Aš vis dar prastai miegu. Į ką daktaras filosofiškai atsako: sureguliuosim skyliaukę, susitvarkys ir miegas. Klausiu - kada. Na, žiūrėsim. Mes tave stebime. Gerai, sakau. O tai kaip man miegoti? Kai neišsimiegu aš pikta ir nelaiminga. Kai skydliaukė susitvarkys ir miegas susitvarkys. Ir nuotaika susitvarkys. Ir būsi laiminga. Aha, sakau. Bet miegoti man reikia dabar. Ir laiminga aš noriu būti dabar.
Klausimams atsparus daktaras mandagiai stumia mane iš kabineto. Ateisi po trijų savaičių, tada pakalbėsime. Kraujo tyrimą padaryk. Pažiūrėsim.
Kraujo tyrimai atkakliai rodo, kad skydliaukė į gydimą reaguoja ožkiškai. Tiroksino lygis aukštesnis, nei prieš gydimą.
Daktarėliai liepia ištiesti rankas. Paskui žiūri į akis. Na, žiūrėsim sako. Gal reikės radioaktyvaus jodo terapiją taikyti. Dar pažiūrėsim.
Kad tai išgirsti reikia laukti beveik valandą. Tas pats, kas ir mūsų klinikos. Tik kiekvieną kartą skirtingas daktaras. Ir mano taip vadinama byla prasideda "tokią tai dieną aš sutikau šią malonią 33 metų ledi". Perskaičiau akies kampeliu kol daktaras mąsliai kasėsi pakaušį. Tikriausiai čia standartinė forma, bet vis tiek malonu būti malonia ledi.
O tada dar pusvalandį lauki kraujo tyrimo. Kol laukiu bando kabinti žvitrus juodaodis. Duosi telefono numerį. Ne. Nustemba labai. Kodėl. Nenoriu. O jeigu aš tau savo duosiu. Man nereikia. Kodėl? Aš tau neskambinsiu. O gal parašysi, jei bus nuobodu? Man nebūna nuobodu. Bet aš tau duosiu savo numerį. Ne. Aš labai noriu, supranti, tu mane labai domini. Atsibodo, gerai sakau. Užrašyk ant popieriaus. (tik palik mane ramybėje). Nuėjo ieškot. Atkaklus koks. Grįžo užrašęs ant laikraščio skiautės. Tada atėjo mano numeriuko eilė. Seselė mane jau atsimena. Nors žmonės suvažiuoja iš visų apylinkių. Matyt, aš iš tiesų maloni ledi.
Skaičiau kažkur patarimus blogo populiarumui kelti. Mano blogas neturi tikslo kelti populiarumo. Tada tai būtų darbas. O jei tai būtų dardas - aš ieškočiau priežasčių jo nerašyti. Šio blogo paskirtis - būti neįpareigojančiu hobiu. Todėl dėl popiliarumo mes nesukame galvos.
Buvo vienas toks patarimas - peržiūrėkite, kurie įrašai susilaukė didžiausia populiarumo ir rašykite apie tai. Paskutiniu metu mano populiariausi įarašai yra apie tai, kaip aš nekenčiu savo kaimynų.
Bet praeitą savaitę autobuse sutikau buvusius kaimynus prancūzus. Va tada supratau, kas yra tikra neapykanta. Labai gailėjausi, kad neturiu kišenėje plytos arba kirvio kokio...
Šitų aš visgi nenekenčiu. Tiesiog jie tokie amebiški. Tokie niekam tikę. Tokie liurbiai. Džo dabar eina miegoti 6 ryto ir keliasi apie 2 po piet. Nusiskutęs barzdą Krisas vaizuoja, kad nuplauna skutalus. Bet aš perplaunu dar kartą.
Taip. Iš ryto nuėjus į virtuvę norisi verkti. Skambina lendlordas, ateis dujininkai tikrinti boilerio ir viryklės. Gerai sakau. Tik ten lėkščių kalnas. Ne mano. Nei viena. O berniukai miega. Anksti dar juk. Tik pusė pirmos.
Džo turi teoriją, kad kiekvienas turi teisę daryti su savo laiku, ką tik nori. Pvz. Krisas turi teisę nedirbti ir žaisti nykštukų pilį. Jo teorija sako, kad tokiems liurbiams abstrakti valstybė turi mokėti pašalpas. Ir kaip aš drįstu vadinti sveikus jaunus nedirbančius iš pašalpų gyvenančius žmones tinginiais ir liurbiais. Savo teoriją jis grindžia knyga "Teisė tingėti" ("The Right to be lazy"). Aš šios knygos neskaičiau, gal būt ji labai gera ir išminties pilna. Aš pati nesu kapitalizmo ir besaikio vartojimo bei nereikalingų daiktų gamybos šalininkė. Tačiau šita smagi trijulė skaito, kad kažkas kitas turi mokėti jų nuomą, kažkas kitas turi duoti jiems pinigų rūkalams ir gėralams, ir kažkas kitas turi suplauti indus ir nuvalyti veidaplaukius nuo kriauklės.
Mielos berniukų mamos - auklėkite bernus teisingai. Neleiskite jiems tapti liurbiais.

Ketvirtadienį eisiu pas daktarą endokrinologą. Atsiuntė laišką, kad nepamirščiau.
Vis tiek galiu pamiršti.
Arba ateiti kitą dieną.
Praeitą savaitę du kartus atvažiavau į susitikimus valandą per anksti.
Ir toks kvailas jausmas... Kaip iškritus. Tikrai. Dairaisi aplink. Žmonės juda, šneka, mirksi, kvėpuoja.
O aš nesuprantu, kur dingo valanda.
Turėčiau džiaugtis - va jinai, va. Priešaky. Sutaupei valandą. Džiaukis. Paprastai jų trūksta. Visi nori dar. O tu va - iš kišenės ištraukei balandį, iš cilindro baltą triušį ir visą valandą iš rankovės.
O aš dairausi ir nesuprantu nieko. Smegenys spragtelėjo, sukibirkščiavo ir paleido procesą iš naujo. Kaip kompiuteris, paspaudus "restart".
Labai keistas jausmas.
Gūžteli pečiais, pasitaisai plaukus ir vaizduoji, kad nieko neįvyko.
Reikės endokrinologui papasakoti.
Kaip aš netenku proto.
Bet tai ne taip erzina, kaip nagų skilimas. Arba nagai reikalingesni, nei protas. Arba proto vis gi daugiau, o nagų tik 10.
Kaip žinia,  mūsuose priimta dalinti medicininius patarimus, nes kiekvienas dūšioje daktaras, politikas ir vedybų konsultantas. Prisiklausiau patarimų apie žuvį, jūros gėrybes ir kitus jodo šaltinius. Nes juk kaip - skydliaukė lygu jodas. Internete prisiskaičiau visko, ko nereikia. Visų ligų atveju patariu - interneto neskaityti, geranoriškų patarėjų neklausyti. Nes skydliaukė ne visada lygu jodas. O tuo labiau šiais - joduotos druskos laikais.
Dėl viso pikto, sveikatos priedų parduotuvėje pasiteiravau jūros dumblių. Paslaugus jaunuolis iš karto paklausė ar turiu kokį nors sveikatos sutrikimą. Skydliukė, sakau, sutrikus. Hyper aktyvi. Nereikia, sako jaunuolis, jums dumblių valgyti. Nes jodas paskatins tiroksino gamybą, o jo ir taip per daug.
Reikės daktaro paklausti.
Bet medicinionio išsilavinimo žmogus sako - skydliaukės mechanizmas sudėtingas. Tiroksino gamyba kaskadinis pricesas ir neaišku, kuriame etape sutrinka. Dar medicina ne iki galo supranta šitą mechanizmą.
O ką daryt, jei dėl kaskadinio proceso sutrikimo aš proto netenku, o tuo labiau nagų?
Eiti pas daktarą.
Nusipirka vitaminų nagams.

Reikia dažniau virti kompotus. Tai skanu, šilta, sveika, lengva.
Nusipirkau maišą obuolių, o kitą dieną pamiršau ir dar kartą nusipirkau.
Turiu daug obuolių.
Žaliam pavidale aš tiek negaliu sukramtyti.
O kaimynai minta springlais, šaldytais pusfabrikačiais ir greitmaisčiu.
Todėl sugalvojau išsivirti kompotą. Obuoliai, spanguolės, razinos, cinamonas, gvazdikėliai, kardamonas, cukrus.
Kaip skanu, kaip skanu, kaip skanu!
Reikės dažniau virti kompotą. Ir galima juk dėti ką tik nori. Vaisius, uogas... išskyrus raugintus agurkus.
Tikriausiai dar ir dietiška.
O aš prisižiūrėjus savo 5 metų senumo fotkių susikrimtau baisiausiai, taliją pametus.
Kompotausiu.
Ir jums rekomenduoju.

Kai prasideda visokios ligos, pradedi galvoti apie amžinąjį vandens stiklinės klausimą.
Kaip žinia, senatvinis troškulys nežino saiko, norisi gerti ir gerti ir gerti hašdu-o brangų hašdu-ooo. Šviesi senatvė - vandens stiklinė šalia lovos.
Klausimo skausmigumas tame - kas? kas gi kas kas kas? atneš TĄ sakralią stiklinę?
Vyrauja mitas, kad tam geriausiai tinka vaikai. Ir kuo daugiau vaikų - tuo daugiau stiklinių.
Vaikai - mūsų vanduo!
Bet aš neteisinga moteris. Kūdikių kvapas man nesukelia euforijos, dauginimosi instinktai miega ir šiaip, taip juk va gi paprasčiau.
Išeina - nematyt man vandenuko...
Vienas mano pažįstamas norvegas pasakojo, kad jo močiutė daug metų praleido lovoje. Neatsimenu diagnozės, bet vaiksčiot galėjo sunkiai arba visai ne. Sėdėjo lovoje, skaitė knygas ir gėrė brendį. O senelis vaikščiojo su prijuoste, darė valgyt, tvarkė namus ir nešiojo jai brendį.
Tai va.
Kam kas.
Aš dar pagavosiu, kokį gėrimą rinktis.
Laiko dar yra.
Gal.

Hyp hyp skydliaukė

Na va štai kaip.
Gavau diagnozę - hyper aktyvi skydliaukė. Gamina hormono T4 išsišiepus.
Ko ji nerimsta - daktarytė nežino.
Sako, moteriškėms būna. Nuo 20 iki 40. Va matai. Tau 33, kaip tik viduriukas. Ir šiaip, apie 2% moterių serga, vyrai daug rečiau. O aš ką visada sakau? Sunku būti moterim (bet linksma).
O tas T4 greitina medžiagų apykaitą. Dėl to man karša, prakaituoju, prastai miegu, padažnėjęs pulsas, pakilęs kraujo spaudimas, dreba rankos, silpsta raumenys. Svoris nelabai krenta, bet ryju daug saldumynų. Anksčiau galėjo šokoladai ir Ko gulėti amžinai. Dabar kapojų ledus dėžėm. Ypač šokoladinius. Galiu per vieną kartą suvalgyti visą sausainių ar pyragaičių pakelį. 3000 kcal - ir nieko, netunku. Galėčiau ir antrą su om nom nom. Laisvai. O džinsai gal ir krenta.
Išrašė vaistukų.
Nes trumpai ten taip viskas vyksta. Skydliaukė gamina T4, o smegenai TSH, kuris sako skydliaukei gaminti T4. Mano skydliaukė įsijautė ir gamina T4 trigubu pajėgumu. Todėl smegenys galvoja - T4 pas mus kaip šieno, nereikai skydliaukės nieko prašyti, todėl TSH yra labai mažai. Ir dabar man visą šitą reikalą reguliuos. Bijau, kad nenureguliuotų.
Gerai buvo senovėje. Jokių T4 ir THS nebuvo. Dar neprisigalvojo. Buvo demonai, piktosios dvasios ir dievų rūstybė. Šalavijo dūmais aprūkytų, dilgelėm pirty išplaktų ir būtų kriukis.
O dabar įteikė 5 lapus informacijos apie ligą. Kad baisiau būtų.
Iš kitos pusės - simptomai kaip pirštu į akį. Aukščiau minėti ir dar nerimas, nervingumas, emocionalumas, apatija,  nuovargis, irzlumas... Daug ką paaiškina. O aš galvojau, kad aš iš prigimties tinginė, isteriška jautri asmenybė ir šiaip mizantropė.
Palengvėjo. Čia ne aš, tai T4 susiraukęs ir nepatenkintas. Tai T4 pavargęs ir neturi motivacijos. Tai T4 prisgalvoja nesąmonių ir kriokia. O aš kenčiu. Nes vis galvoja, kad tai aš.
Keista ir baisoka, kiek hormanai įtakoja mūsų emocijas, požiūrius, empatiją, religingumą ar politines pažiūras.  Daugiau vienų - altruistas, daugiau kitų - aršus dešinysis. Hormonai - tai mes, tai mūsų demonai ir angelai...
Nu ką. Gydisim.
Aš čia rašau, ne tam, kad reklamuoti savo paliegumą. Tiesiog aš iš pradžių nelabai kreipiau į tai dėmesį. O reikėjo anksčiau eiti pas medikus. Todėl jei jumi viskas užknisa, nesinori nieko daryti ir erzina aplinkiniai - eikit daryti kraujo tyrimus.
Saugokit save. Nesirkit.

Sen

Noriu taip senatvėjauti.
Reikia ruoštis jau dabar.

Aišku gripą aš pati sau diagnozavau. Viską skauda - reiškia gripas.
Pirmas dvi dienas jaučiausia tarsi 40 piktų kojų būtų mane atvanoję. Dabar atrodo, kad smaugia nematomas maniakas.
Ne, aš nesiskundžiu, tiesiog rašau tai, kas vyksta. Negaliu juk meluoti, kad lauke šviečia saulė ir plasnoja morčiuojantys vienaragiai. Ne, realybė pilka, apsiniaukusi ir mano gatvėje lietus. O aš norėjau iš paskutinių jėgų nusipirkti ananasą.
Bo gerasis kaimynas Džo susirgo ir aš jam dariau arbatą. 3 pakeliai arbatos, užpilti pienu, apie 1/3 puoduko, o tada vanduo ir cukrus.
Dar yra tylusis kaimynas Filas. Aukštas kaip šaukštas ir susikūprines. Introvertas su krepšinio šortais. Prabėga partizaniškai, mosteli ranka hi! ir vėl sliūkt į savo kambarį. Nenoriu jo prašyt, bo jis toks, rusiškai "mudak" - labai geras plačios reikšmės žodis.
Ir šiaip, nesuprantu aš introvertų.
Džo sakė, kad neturi net jėgų nueiti į tualetą. Norėjau pasiūlyti jam savo vazą, į kurią sisioti man neleidžia vidinis inteligentas.
Nosies sekretas, ar kaip ten kultūringai vadinasi banalūs snargliai, įtartinai keičia atspalvius. Nepraeis, reikės prašyt pirmadienį antibijotikų.
Popierinės nosinės - šūdas. Plyšta ir šiaip nuo jų tik blogiau. Pripučiau pagalvės užvalkalą, rankšluostį ir maikę. Kas sekantis.
Mano gerieji ištikimieji drąsieji leukocitai. Tūkstančiai, milijonai jūsų krito nelygioje kovoje. Mano mažosios dalelės. Įdomus darinys tas kūnas. Visos ląstelės dirba be sustojimo, visos žino savo darbą.
Bandžiau išsiaiškinti, kas geriau - paracetamolis ar aspirinas. Mažai nutuokiančia galva padariau išvadas, kad paracetamolis tik apgauna smegenis, sako - ai, nieko ten neskauda ir temperatūros jokios nėra, nusiramink. Ir naivios smegenys patiki. O apirinas šiek tiek kilnesnis, jis tikrai kažką daro. O gal visai ir netaip ten viskas. Bet paracetamoliu nebepasitikiu.
Tuntas buvusių kavalierių rašo sveikatoslinkinčias žinutes. Nesuprantu aš vyru. Nesuprantu. Gerai, kad aš ne vyras.
Graužiu petražolės kotus.
Žadu sau lankyti baseiną, meditaciją ketvirtadieniais, gal gi net panadyti tą baisųjį kepenų valymą su aliejum, nusipirkti sulčiaspaudę...
Po 5 metų skaitysiu ir galvosiu koki paliegelė buvau.

Susirgau.
Užpuolė mane gripas. O buvau įsitikinusi, kad gripai manęs nepuola. Įsitikinimas buvo klaidingas. Užpuolė. Patiesė. Paguldė.
Paskutinį kartą gripavau prieš 10 metų, kai besimokydama kolegijoj pasidaviau nemokamos vakcinos pagundai.
Nebūčiau skiepijusis - bučiau gyvenusi be gripo 20 metų. Bo nepaaiškinami imuninės sistemos dėsniai, nepaklusnūs mikroskopui atsparumai - peršalimo virusais ir aukštesniųjų takų katarais sergu dažniau nei apvaliaveidė pilnatis sidabrą iš dangaus mums pila. O gripais - ne, ne mūsų specializacija.
Bet atėjo nelauktai neprašytai.
Ir, žinote - gripas dar bjauresnis, nei aš prisiminiau. Skauda viską - odą, mėsą, kaulus, sąnarius, akis, galvą... Neįmanoma gulėti vienoje padėtyje - sukuosi, raitausi, lankstausi.
Ir paklodė po manim susisuko į žagarėlį.
Ir gyvenimas nutolo kažkur už lango, kur skrenda džiaugsmingi lėktuvai, nešdami nostalgiją į barokinį saulėlydį. O mano lovoj tik kančia ir prakaituotas diskomfortas.
Mano vidinis inteligentas (toks tarybinis Šerlokas Homsas, tik poetiškas alkoholikas, bet talant nepropjoš) sako ne - negalima miegoti ant sužagarėlintos paklodės, tu ne baleto mokyklos direktorė (jis miega be paklodės, o aš viską žinau, nes jo šunis vedžioju). Ir eik į dušą. Ir sisioti.
O taip sunku sunku kelti iš lovos savo kilogramus. Bet vidinis inteligentas su pypke rankoje linguoja galvą ir aš paklūstu.
Nuėjau į dušą ir tą sulaužiau.
Gerasis kaimynas Džo - duok, dieve, visiems po tokį - man daro arbatas, perka vaistus ir imbierus.
Gerasis Džo kuria muziką ir rašo dienoraštį. Popierinį. Reikės pažiūrėti.
-Va aš tau mandarinų atnešiau, sveiktatai ir pyragaitį nuotaikos pakėlimui. Ir kojines užsimauk.
Nepatinka man gripas.
Tikiuos, kitas kartas bus negreitai.

Kiaušinienę pusryčiams valgau tik per pagirias.
Nes toks liaudies receptas.
Nepadeda, placebo neveikia.

Yra du bendravimo su klientais būdai, o gal ne su klientais, o įvaizdžio kūrimo būdai, ar šiaip kažkur skaičiau.
Pirmasis - kurti savo idealizuotą portretą - kad esi fėja, gyvenanti individualios fantazijos name, kur kaimynai netriukšmauja, langai visada švarūs, visi darbai dirbasi su meile ir šiaip labai saldu.
Kitas būdas - asmeniškas, kai klientai tampa draugais. Trūkūmas šio būdo, kad nesi fėja ir netgi poros išsiplėtę ir lietsargis sulūžęs.

Tinka ir nekomercinėms veikloms. Pvz., blogui.

Aš kaip žinia ne fėja.
Ir galvą skauda po vakar skanių 4 pintų sidro.
Ir klaviatūra pilna trupinių.
Vakar gavau raktą nuo naujo būsto. Ir kažkodėl tai buvo susiję su "einam po bokalą".
Vsio čto nažyto neposilnym trudom netelpa į civilizuotus lagaminus. Ta proga pasiskolinau languotas tašes.
Visada naiviai galvojau, kad languotos "turginės" tašės išskirtinai Rytų Europos aksesuaras. Ne. Anglė sako - labai geros tašės, daug telpa. Juodaodis berniukas sako - jos ir Afrikoj paplitusios.
Globalicazija.

Parašysiu viską, kaip yra ant dūšios - noriu pavirsti į katę ir šikti į batus.
Dialogas. Šviežias. Šiandien iškeptas.
- Kaip tavo savaitgalis? - klausiu iš mandagumo, nė dėl to, kad įdomu.
- Gerai, buvom pas Agnę. Žinai Agnę?
- Aišku, kad ne. Man dar Agnės betrūko. (neigiamas) "U-u."
- Ji irgi užsiima siuvimais. Kaip ir tu, užsiima siuvimu.
- Aš neužsiimu siuvimais.
- Ne??? Kodėl? Tu juk mokini siūti?
- Mokinu. Neužsiimu.
- Tai visai nesiuvi? Gavai diplomą dėl vaizdo ir viskas pamiršai?
- Kartais siuvu, kai noriu. Dabar nesiuvu.
- Kodėl?
- Laiko neturiu siuvimui.
- O ką darai?
- Dirbu.
- O laisvalaikiu?
- Laisvalaikiu man reikia pasižmonėti, į galerijas, gamtą, skaitau....
- Ką skaitai.
- Daug ką. Pvz. psichologiją...
- Tai kodėl nestudijavai psichologijos?
- Todėl, kad studijavau dizainą. Jei aš skaitau apie politiką, istoriją, vandenynų gyvius tai ką?
- Na tu keistas žmogus: studijavai vieną, dirbi kitą, domiesi trečiu.
Šitoj vietoj mane apėmė striprus "šikt į batą" jausmas.
Ne dėl to, kad pikta. Todėl, kad neturiu imuniteto idiotizmui.
Klausiu masažisto, kaip jis reaguoja į idiotizmo nešiotojus. Sako - vengiu, stengiuos nebūti šalia ilgiau nei 30 sekundžių.
Aš pati žinau, bet kad nevisada išeina. O dar tas mano mandagumas.
Yra toks geras rusiškas pasakymas "сказал, как в воду пёрнул " (pasakei, kaip į vandenį paperdei).
Reiktu nereaguoti. Bet mano organizme Jan padaugėję. Masažistas taip sakė. Jan - karštis. Todėl man karšta. Žmonės su striukėm ir šalikais - aš trumpom rankovėm ir prakaituoju. Ir dar kasausi, nes niežti. Irgi  Jan. Ir spuogai ant nugaros - irgi Jan. Karštis iš manęs veržiasi niežtėdamas ir spuoguodamas. O viskas dėl ko - dėl kaimynų.
Kur mano Jin?
Sako masažistas - kepenis valgyk, padės. O gal kaimynus kaip nors tiuk-tiuk?
Va taip iš nelaimingos  gyvūnus mylinčios ir klasikinę muziką mėgstančios, kartais piešiančios būtybės išeina Hitleris.
Kodėl nesikraustau kitur? Beviltiškai ieškau. Ieškojimas reikalauja didelių laiko sąnaudų ir baigiasi emociniu nusivylimu.
Visi apžiūrėti būstai maži, tamsūs, nejaukūs ir iš vis - širdis nedainuoja. Visi skelbimai meluoja. Nebetikiu. "3 minutės nuo pagrindinės gatvės" reiškia "velniai žino kur". "Jaukus namas" reiškia "sukelentis klaustrofobiją"...
Norit optimizmo? Pas mane ant gomurio dar ir puslė pavirtųsi į 2 cm žaizdą. Tas pats mano ugninis Jan.
Gerasis žmogus atnešė tepalo. Tepkis, sako, kas 20 min. Paskaičiau sudėtį - iš to ką suprantu - alkoholis ir gliukozė. Saldu, bet neveikia.
Beje, šiandien metai, kaip įsikrausčiau čia. Buvo gerai. Dabar ne.

Kepenų parduotuvėj neradau, nusipirkau pašteto. Gesinsim ugnį.

Norėjau parašyit kažką labai įdomaus, bet internetas šiandien toks lėtas, kad kol krovė puslapį ir pamiršau.
Draugas ispanas parašė žinutę, neteisinga anglų kalba: "Are you better?? Yesterday I was all day thinking in ask about your health. But finally I forgot. Sorry.. I hope you are right."
Taip ir aš - galvojau ką parašyt ir galiausiai pamiršau.
 Dar vis sergu. Labai kvaila sirgti vasarą. Žiemą sirgti kaip ir normalu. Vasarą - be ryšio. Visada be ryšio sirgti, bet vasarą ypač.
Sėdžiu-guliu lovoj, šaukštu kabinu kepenų paštetą, nes jis nenori teptis. Duona trupa man ant pilvo. Nuo pilvo ant lovos.
Ūsuotas dėdė tvarko namą. Kažkokios pakistanietiškos tautybės. Bet ne musulmonas. Pasiūliau arbatos - gėrė. Nesiramadanina. Bandau su juo susikalbėti. Kalbu lėtai, kažkodėl išpūtūs akis, o jis entuziastingai sako "OK OK OK".
"Could you clean windows as well?" - "OK OK". "Sorry I am ill" - "OK OK"
Vakar kepiau pyragą. Gavosi neskaniai. Sugadinau sviestą, grietinę, miltus, obuolius, kiaušinius, cukrų. Padėjau sugadintus produktus į šaldytuvą. Iš ten keliaus į šiukšlių maišą. Tarpinė stotelė. Beveik kaip lavonas - iš pradžių paguli šaldytuve, paskui į žemę.
Va dar gražios foto su žmonėm vandenyje.

 foto: Erdal Buldun

 

Pažąstyse atsirado guzai. Galvoju - arba svetimimų embrionai ten auga, arba sparnai. Tikriausiai sparnai.
Palietus skauda - turbūt normalu, kai sparnai kalasi.
Ir šiaip savijauta varginanti. Nekasdieną gi į angelą pavirsti.
Norėjau daktarui parodyti šitą evoliucijos stebuklą - bet ne taip čia ir paprasta pas jį/ją patekti. Sakė laukti skambučio. Laukiu.
Jei rimtai, niekada neturėjau pažąstyse skausmingu guzų. Buboninis maras?
Turiu mokinę ginekologę, pažįstamą diabeto tyrinėtoją ir netgi alzheimerio ligos. O pažąstų limfmazgių ne.
Internetas šiuo klausimu pareiškė, kad reikia valgyti kasdien šviežius česnakus, ilsėtis ir vengti spiritinių gėrimų. Labai įdomi fomuluotė.
Pvz. kas nors sakys:
- Einam į pabą po pintą.
O aš elegantišku rankos judesiu atsakysiu:
- Ne, gerbiamasis, aš vengiu spiritinių gėrimų.
Ilsiuosi, vengiu ir vartoju česnakus.
Ta proga prisiminiau vieną iš teisingo gyvenimo taisyklių "Atsikratyk visko, kas nėra naudinga, gražu ar linksma". Bėda tame, kad "naudingo" ir "gražaus" savokos gana plačios. Labai norint praktiškai viską galima galima priskirti gražaus ir naudingo kategorijai.
Atsibodo guleti lovoje ir kvepėti rožėmis (nusipirkau rožių kvepalus antradienį ir kvepiu be sustojimo. patraukė ant rožių kvapo - bobėju?). Galvoju gal reikia atsikratyti visko negražaus, nenaudingo ir nelinksmo...
Bet paskambino daktariukas ir pakvietė parodyti jam savo pažąstis.
Simpatiškas daktariukas. Sako ne maras, ne svetimas ir ne sparnai. Virusas. Liepė ibuprufeną gerti ir ilsėtis. Apie česnakus ir spiritinius gėrimus nieko nesakė.
O eidama namo nusipirkau loterijos bilietą ir krevečių mišrainės. Bandžiau save įtikinti, kad krevetės labai sveika ir skanu. Eilinį kartą nepavyko.

 
Kad senstu jau pastebėjau. Radau 2 žilus plaukus. Vienas ties sklastymu, kitas ant kairio smilkinio. Nusidažiau. Niekas nemato. Bet aš vis tiek pasakau. Kad žinotų. Ir gerbtų. Žili plaukai verti pagarbos. Visi tai žino.
Dvi dienas vaikščiojau ir galvojau - kažką reikia padaryti. Kažką. Reikia. Reikia tai reikia daug. Bet nedarau. Atsilenkimus pavyzdžiui. Atsisėdu. Kliurkt virš džinsų. Pažiūriu. Pirštu pabaksnoju. Minkšta. Reiktų gal pratimus daryt. Reikia. Pakeliu akis į kompą. Ir makt sausainį į burną. Jau ir pamiršau kliurkt virš džinsų.
Bet ne, ne tai reikia. Kažką kitką. Reikia. Ir ne iš užprokrastinuotų projektėlių. Ne. Ir ne iš tų kažkieno išsigalvotų "reikia". Ne. Kažką, ką tikrai tikrai reikia.
Prisiminiau. Knygas grąžinti į biblioteką. Užvakar atėjo priminimas. Perskaičiau. Ir tuoj pat pamiršau. Senstu.
Išgėriau vitaminų B, ženšenio ir ginkmedžio.
Padariau pratimus.
Pratęsiau knygų gražinimo terminą. (Baisi bauda 45p.)
Pažiūrėjau į pilvą. Pabaksnojau.
Ir sausainį makt į burną.

O jei rimtai - niekad nesijaučiau geriau, nei dabar. Žilė galvoj yra gerai. Ir sausainiai irgi. Ypač avižiniai. Imbieriniai. Šokoladiniai su šokolado gabalėliais...

Oi

Gripo užkulisius žino visi. Detalių nepasakosiu. Tik neatsistebiu kaip mano nosis sugeba iš dviejų šnervių duoti skirtingų spalvų produktą. Kaip čia gražiau apibūdinti...iš kairės - chumusas, iš dešinės - gvakamolė. Neišsemiamos žmogiško organizmo paslaptys - šaltinis tas pats, receptas tas pat - produktas skirtingas.
Naujienų srautas negausus: apsidrėbiau kaldrą aviečių uogiene, balandžiai balkone plaka sparnais kaip helikopteriai, lauke šviečia saulė, skambina žmonės ir kažko iš manęs nori, o aš tesugebu atsakyti, kad nieko nepažadu, nes subyrėjau ir nežinau kada susirinksiu. Jaučiuosi kaip pilnas arbatos akvariumas, citrinos baigėsi, liko kramtomas vitaminas C, bjauriai apelsininio skonio (degustuojantis skonio inspektorius sirgo skonio receptoroų atrofija), kramtyti jo aš nebeturiu valios jėgų (visa valia iškrito ir pasimetė, kai aš subyrėjau), kaip ir gerti sirupus nuo kosulio (jų degustatorius prieš tai matyt degustavo antifrizą). Bet apelsisninis vitaminas c įmestas į žalią arbatą visai skaniai geriasi. Tik atrodo neitin estetiškai - kaip pelkių vanduo su bezdžionių pleiskanom. Nors turint daug laisvo laiko ir neišnaudotos vaizduotės galima joje įžvelgti ir visatos begalybę su galaktikų spiečiais.
Feisbuko vertimai mane džiugina. Nemaniau, kad galima perspjauti google vertėją. Pasirodo galima. Šitas sukelia mielą šypseną:

Šiandieną aš taip ir jaučiuosi. Kaip vienas didelis "oi".Antibiotikai ir leisgyvės ląstelės bando mane ištaisyti. Dar galima būtų parašyti gilių minčių apie tai, kad gyvenime pakartoti nieko negalima. Bet nuotaika visai nefilosofinė. Einu elegantišku aštuonkojo žingsniu pirkti citrinų ir paracetamolio. Gana išsidirbinėti.

1831 m. graviūra. 23 metų Venecijos gyventoja pavaizduota prieš ir po choleros

Pirmą kartą buvau pas anglišką daktarą. Ir šiaip jau daugiau, nei 2 metus nesilankiau pas mūsiškus. Nepatinka man pas juos eiti. Bet kartais reikia, kai supranti, kad be antibiotikų nesusitvarkysi.
Tai buvo trumpiausias apsilankymas pas gydytoją mano gyvenime. Paklausė manęs, kas yra, jau prieš tai telefonu pasipasakojau savo negalias. Paklausė plaučius (du kartus giliai įkvėpk ir tik iš nugaros). Ir išrašė receptą. 2 minutės. Viskas. Jokių temperatūrų, jokių kraujo tyrimų, jokių gerklių žiūrėjimo. Viens, du - lauk, negaišk brangaus laiko.
Buvau prigasdinta, kad daktaro aš iš vis nepamatysiu, kad geriausiu atveju pakalbėsiu su sesele. Ir kad antibiotikų jie neišrašo net turint 40 temperatūros.
Bet, matyt, aš atrodžiau tokia paliegusi, kad niekam klausimų nekilo.
Vaistus kažkodėl vaistininkas duoda ne iš karto, o reikia palaukti. Laukti teko geras 20 minučių. Paprastus fabrikinius vaistus dėžutėje įdėjo į maišelį. Ant maišelio užklijavo lipduką su mano vardu, kuris jau ne pirmą kartą pavirsta į "Levą". Leva, tai Leva. Svarbu, kad vaistų gavau. Tik vis tiek visas tas ilgas vaistų išdavimo procesas man liko neaiškus. Dar viena angliška paslaptis, kaip ir du kranai.
Belaukdama vaistų, besitrindama po parduotuvę prisipirkau salsų, humusų ir gvakamolių. Guliu savo karališkoj lovoj. Pritrupinsiu ir pridrabstysiu. O paskui teks miegoti kaip princesei ant žirnio.

Nežinau kur

Turiu nekviestų svečių. Jau 3 savaites.
Nesuprantu. Vėl sergu ar - dar vis sergu. Liga iš vienos formos pereina į kitą. Vis kitaip bjaurią ir nemalonią. Pagerėja porai dienų ir vėl iš naujo. Panašu, kad visi britaniški virusai prieš mane susimokė.
Gripu paskutinį kartą sirgau kokiais 2004 metais, kai sugalvojau pasiskiepyti. Nepatiko. Dabar nesiskiepijau - pats įsiskiepijo. Ir dabar labai nepatinka.
Nosies gleivinė pluša kaip socialistinio darbo didvyris, siekdamas užsitarnauti auksinį medalį "plaktukas ir pjautuvas". Produkcijos prigamino penkiems metams į priekį. Tik spėk pūsti. Bet džiaugsmo maža.
Kiekviena kūno ląstelė skauda. Prisimenu, kaip mokykloje fizrukas mėgo sakyti, kai po didesnio krūvio visiems skaudėjo raumenis "dabar užtai žinote, kad raumenys yra". Taip ir aš dabar žinau, tai yra, jaučiu, kad mano menkas kūnelis sudarytas iš 75 trilijonų ląstelių. Kiekvieną ląstelę jaučiu asmeniškai.
Bet smagiau, kai jos gyvena be skausmo ir užsiima savo kasdieniais darbeliais per daug neprimindamos apie savo egzistavimą. Jos užsima savo reikalais - aš savo. Gyvename santarvėje, vieni kitiems netrukdome. Aš joms duodu valgyti, išvedu pakvėpuot grynu oru, kartais panuodiju alkoholiu, jos man už tai kitą dieną atsikeršija... taip ir gyvename pamažu. O dabar ta visa septyniasdešimtpenkitrilioninė kompanija man choru rėkia - mums skauda, ieva, gelbėk! Bandžiau gelbėti paracetamoliu, nepadeda. Gaila man jų, stengiasi, kovoja su virusais, bando išvaryti. O tie nenori nešdintis.
Rytoj bandysiu gauti receptą antibiotikams. Reikia išorinės pagalbos. Bet girdėjau, kad čia antibiotikus labai nenoriai dalina.