Aš, kažkur netoli Niagaros, 2000 

Kaip gerai.

21 amžius lengvina vartotojų neribotus poreikius paprastų žmonių gyvenimą.

Va, prisiminiau amerikiečių 80-ųjų komediją. Apie dvi poras dvynių, sumaišytų gimstant. Traukia mane peržiūrėti tų laikų filmus. Turi jie tik 80-iesiems būdingo šarmo. Palyginus su dabartinėm komedijom, senosios daug naivesnės, bet ir daugiau pozityvo. Nėra komercinės erotikos ir vulgarumo, peržengusio pošlybės ribą. Ir mados - pečiai, plaukai, kvarbatkos! Kaip galima to nemylėti - tai atskira epocha, tai naujasis barokas.

Grįžtant prie filmo. Kaip viskas paprasta. Įvedi paieškoj "film 2 pairs of twins 80s" ir akimirksniu atsakymas "Big Business", su ta aktore, žinai tokia, pikto veido, ugniniais plaukais... Bette Midler. Bet man ji vis tiek bus, ta aktorė, tokia ungniniais plaukais, visada vaidina vriednas - ji ir yra amerikietiški 80-ieji. Kai kinomatografija pradeda keisti moters įvaizdį - ne tik švelni mama perekšlė, bet ir kieta business woman. Dangoraižiai, limuzinai, didmiesčių žavesys.

Būdama tarybiniu vaiku, svajojau apie baltus sportbačiua, violetines pūkuotas ausines ir kitus grožius iš katalogo "Quelle". Megztiniai su mikimausais, lėlių namai... viskas buvo nepasiekiama. Ir tas svajojimas buvo toks naiviai tyras. Nes žinojau - jų neįmanoma nusipirkti.

Vėliai atsirado ir treningai su mikimausais, ir balti sportbačiais su rožiniais raišteliais, arba vienas neonianiai salotinis, kitas oranžinis. Atsimenu pirmą importinę kramtoškę - vaisinio muilo skonio, išspjoviai ant kilimo. Buvo visai ne tokia, kaip mano quellinėse svajonėse. Pirmasis "snikeris"...

Tada daiktai teikė daugiau džiaugsmo ir buvo labiau vertinami.

Turėjau rusišką žurnalą apie amerikiečių architekturą. Čikagos architektūros pavyzdžiai - namai kukurūzai, Lloyd Wright namas virš upės ir daug kitų įdomių, origanalių ir futuristiškų namų. Tada man visa Amerika atrodė tokia - moderni, graži ir kūribinga.

Paskui daug kas atvėrė akis ir vaikiškas idealizmas išgaravo. O nuvažiavus pati pamačiau viską dar kitaip "ne per televizorių". Ir nors ir prieš tai buvau keliavus nemažai. Bet, ko gero, nuo USA vizito  2000 metais, tapo aišku, kad klausimas "o kur geriau šalyje A ar šalyje F?" tiesiog neturi prasmės. Visur savi trūkumai ir privalumai. O geriau ten - kur tau gerai. Tai gali būti ir derevnia Hadiukino, ir Hondūrasas, ir šiaip, koks Selechardas... 

O susikurti savo "gerai" - kiekvieno asmeninis darbas.

Pala, apie ką aš čia?

Apie filmą "Big Buziness" - jis man patinka. Ir ta stamboka, nors plonom kojom, vriedno veido aktorė, su ungniniais plaukais. Patinka žiūrėti senus filmus. Tarybinius ir amerikietiškus. Nes juose yra to vaikystės naivumo, iš kurio aš išaugau. Kuris ir nereikalingas, bet smagu pasilepinti pusantros valandos doze.

Kaip ir senos foto, iš kurių į tave žiūri kito laiko žmogus.

Buffalo 2000

Mes gyvename. Mes mirštame. Tai viskas. Bet per vidurį, mes svajojame.
/Alex Behr/

Apie kelius ir jūrą

Berniukui, gimusiam tolimame skurdžiame kaimelyje, vieną naktį prisisapnavo jūra. Bet nei jo tėvai, nei kiti  kaimo gyventojai nežinojo net beribio vandens pavadinimo ir netikėjo, kad jis gali egzistuoti.
Tapęs jaunuoliu, berniukas nusprendė išeiti ieškoti savo svajonės. Visi kaimo gyventojai laikė jį nevispročiu. Bet jis atkakliai ėjo keliu kol priėjo kryžkelę.
Išsirinkęs vieną iš kelų jis netrukus atsidūrė kaime, kurio gyventojai mėgavosi ramybe ir pilnatve. Jie irgi nieko nebuvo girdėję apie tai, kad kažkur plyti bekraštis vandens plotas, bet pasiūlė vaikinui pasilikti pas juos ir gyventi tokį pat gražų gyvenimą.
Kaime reikėjo dirbti mažiau, nei jo gimtajame kaimelyje, o gyvenimas buvo kur kas sotesnis ir džiaugsmingenis. Todėl jaunuolis ten pasiliko keletui metų. Bet vieną naktį jis vėl sapne išvydo jūrą. Ir jis paliko kaimą.
Grįžęs į kryžkelę jis išsirinko kitą kelią ir po kažkiek laiko atsidūrė dideliame mieste. Jo gyventojai žinojo, kad kažkur yra jūra, bet niekas nesiruošė jos ieškoti. Miesto gyvenimas įtraukė suvyriškėjusį jaunuolį. Kelis metus jis mokėsi naujų amatų, atsidarė savo dirbtuves, vedė, jam gimė vaikai. Jis pamiršo savo svajonę.
Bet kai jo anūkai buvo pakankamai dideli, jis vėl susapnavo jūrą. Ir palikęs miestą grįžo į tą pačią kryžkelę. Ten jis išsirinko paskutinį siaurutį takelį, kuris atvedė jį prie aukšto kalno. Senis suprato, kad įkopęs į jį, jis bent galės pamatyti jūrą iš tolo.
Lėtai ir ilgai jis kopė į kalną stačiu takeliu. Jo jėgos jau beveik išsęko, kai jis pasiekė viršūnę.
Iš viršaus jis pamatė kryžkelę, kaimelį, kur jis gimė ir užaugo, kaimą, kur praėjo jo jaunystė, miestą, kur jis nugyveno visus tuos metus. Jo žvilgsnis slydo toliau link horizonto. Ir tolumoje jis pamatė bekraštę jūrą. Senis pajautė, kaip jam svaigsta galva. Bet prieš tai, kai sustojo jo širdis, jis suprato, kad visi keliai nuo kryžkelės vedė prie jūros, bet nei vieno kelio jis nenuėjo iki galo.

Autorius nežinomas

Apie svajones

Svajonės turi tik vieną šeimininką vienu metu. Štai kodėl svajotojai yra vieniši.

William Faulkner