foto: Lalo De Almeida
Drįstu spėti, kad skaitytojų susidomėjimas mano kaimynų tema susijęs su žiūrėjimo per rakto skylutę efektu. Nors tai ir yra viena iš interneto funkcijų - raktoskylutizmas. Ir negerb. feisbukas - parodyti savo gyvenimėlį su šypsena veide ir į svetimą paveizėti su visagaliu laiku kumštyje. Ir blogai irgi iš to paties gulbių ežero - vojarizmas ir ekshibicionizmas du viename nuo pleiskanų.
O aš ir džiaugiuosi ir pilu pamazgas ant dobilėlių trijulės. Nors tokiems dobilėliams pamazgos nebaisios.
Teisybės dėlei reiktų juos šiek tiek reabilituoti. Vaikiai neblogi, geros dūšios. Reabilituojasi? Šiūkšles išneša. Čia toksai gana didelis pliusas - mano tarybinė vaikystė traumuota šiukšlių nešimo. Berods 6 valandą atvažiuodavo į kiemą baisiai pypsėdama ir dardedama
Tas šiūkšlių mašinos baubimas... Jei oras geras - jau be 10 šešios visi kiemo vaikai ir keletas suaugusiųjų, kuriems tą dieną nepasisekė ir tenka patiems nešti tą žalią arba mėlyną, na labai retai juodą kibirą su balta rankena stovi krūvoj prie trečios laiptinės su tais mėlynais, žaliais, retai juodais kibirais rankose. O jei oras blogas - stovi prie lango ir lauki, kada įsuks. Jau girdi - pypsi kaimyniniuose namuose. Ir tada bėgi su kibiru mėlynu. Mėlynas virtuvėje, žalias - tualete.
Ten jau apie mašiną grūdasi nelaimingų vaikų ir nesėkmingų suaugusiųjų minia. Lėtai nuleidžia konteinerį - va čia ir jėzusmarja, va čia ir vaikystės trauma - lėtai nuleidžia šlykščios fatūros nehigieniškos spalvos konteinerį ir iš jo kala nenusakomai bjaurus nerūšiuotų šiukšlių tvaikas. Greitai, sulaikius kvėpavimą, pasistiebus ant pirštų galų nieko nematydama ir stengdamasi savamoksliškai medituoti atitolstant nuo nešvarios realybės - išverti kibiro turinį į tą baisųbaisųbaisų konteinerį. Ir negana fizinio pasišlykštėjimo. Visa tai buvo lydima moralinės kančios. Man buvo vaikiškai gėda. Buvau gana drovus vaikas. Deklamuoti eilėraštį Seneliui Šalčiui prie eglutės apsirengus baltu merliaus sijonu, rūpestingai mamos išsiuvinėtu blizgučiais ir popierine karūna, nuklijuota smulkia smulkiai sudaužytais eglutės žaisliukais - labai gražu, blizga - man buvo siaubas. Norėjosi prasmegti po žemėm ir tapti nematoma, negražia, be blizgučių, kad Senelis Šaltis nelįstu su savo barzda ir, kad nereiktų nieko niekam deklamuoti... Šiukšlių nešimas buvo sušvelninta snieguolės arija. Kiemas atviras. Visi ten grūdasi. Reikia su visais sveikintis... Buvo baisu. Neklauskite kodėl. Scenos baimė?. Tik labai nehigieniškos, smirdinčios scenos baimė. Pagedusios bulvių lupenos ir svogūnų laiškai... O dar atsimenate kas? Ant kibiro dugno patiestas laikraštis, kad šiukšlių syvus sugertų. Ir kratai kibirą, o laikraštis prilimpa prie dugno. Šlapias ir beee. Daužai į konteinerio kraštą - bam bam bam. Ir visi taip. Padaužo, pažiūri - ar viskas iškrito? O ten dar prilipusios lupenos ir laikraštis... O šiukšlininkas jau nori važiuoti į kitą kiemą. Ir palengva pradeda kelti konteinerį aukštyn. Atsilikę kratytojai dar bando spėti išmesti paskutinę atlieką. Kylančio konteinerio džergimas ir dardėjimas... Jis pasislepia mašinos įsčiose. Ir nuvažiuoja barškėdamas į kitą kiemą, kur jo laukia dar vienas pulkelis žmonių su kibirais...
Drįstu spėti, nepaisant šito darbo bjaurasties - vis gi šiukšlių mašinos vairuotojas nekažinkoks estetas ir gurmanas, kvapai jam nosies nerietė - man vis gi kyla mažas mažas įtarimas - kad šis darbas jam sukėlė profesinę didybės maniją. Tik pagalvok - tiek žmonių manęs laukia. Profesoriai - ir tie, stovi kaip styga, su kibiru rankoje. Laukia visus darbus atidėję. Man pyptelėjus - lekia laiptais žemyn. Ir grūdasi. Mano valdžioje konteineris. Noriu nuleidžiu - noriu pakeliu. Ir nė sekundės ilgiau. Nespėjai, pone docentai - pats kaltas. Neškis savo silkės skardinę namo. Visi prieš mane lygūs. Visi laukia. Visi mano valdžioje. Va-ha-ha-ha-ha!!! - demoniškas juokas. Taip savo vaizduotėje regėjau šitą blogio, smarvės ir prievartos įsikūnyjimą
Atsimenu, tada su drauge svajodavome - kaip būtų fainafaina, jeigu nereiktų šitų kibrų kratyti. Paskui juos juk dar ir plauti reikia. Nors tai darydavo mama. Bet vis tiek - kaip būtų fainafaina, jei vietoj šitų bjaurių kibirų būtų maišiukai. Užrišai - išmetei. Ir viskas.
Ir tai įvyko - atsirado šiukšliu maišai!!! Tie, kam neteko nešti šiukšlių kibirų - neįvertins šito civilizacijos stebuklo.
Kažkiek laiko dar važinėjo ta mašina. Į ją jau atžagaria ranka mečia maišą ir nerūpestingai nueidavau šalin. O paskui pastatė tris dailius konteinerius - ir pypsinti kančia pasitraukė iš mano guvenimo.
Bet vaikystės trauma liko.
Ne, scenos baimės nebeliko. Kaip ir nepažįstamų žmonių baimės. Dabar tik duok man paplepėt. Palikite drovius vaikus ramybėje - išaugs patys ir šnekės, ir deklamuos jei reikės. Ir šypsosis, ir žavės aplinkinius. Viskam savo laikas.
O šiukšlių nešti nemėgstu iki šiol.
Todėl mano liurbiai turi vieną didelį pliusą. Jie išneša.
foto: Lalo De Almeida