Sapnavau lapę su 3 galvom. Iš tiesų, labiau atrodė kaip ožka su šuns galvom. Dvispalvė: vienas šonas juodas, kitas - baltas. Išilgai. Kaip su liniuote. Viena galva balta, kita juoda, o vidurinė - pusiau.
Labai labai keista.
O gal tai aš.

Mančesteryje stebuklas - tris dienas iš eilės šviečia saulė. Dyvų dyvai.
Šilta.
Gera.
Naktimis po langais kriokia aistros draskomos katės.
Katytės nori mylėt. Nors dauguma be kiaušinių ir su apykaklėm nuo blusų.
Bet gamtos neapgausi. Net jei beširdis veterinorius plieniniu skalpeliu atėmė teisę į meilę...
Štai ir vasaris baigiasi. Vėl reikės moketi nuomą.
Vėl narcizai...
Pavasaris man sukelia dvejopus jausmus.
Iš vienos pusės gera sėdėti parke ant suoliuko, ramiai gaminant vitaminą D. Tokia pensnininkiška idilė. Iš kitos pusės, pavasaris mane nervina. Vidinį mizantropą užknisa, kad visiems gera. Man ir pačiai gera. Bet užknisa. Todėl, kad skaniai kvepia vėjas. Todėl, kad šilti ilgi šešėliai. Todėl, kad dangus aukštai aukšai ir skaidriai skambus. Tik mizantropas tai supras.
Kasdieną apie pusę trijų į namą priešais atvažiuoja juodaodis su dviračiu ir įmeta laikraštį. Ir nuvažiuoja. Pas šuniukų dėdę atvažiuoja juodaudos su džipu, įsilipa į Deizės kaką ir įmeta laikraštį. Ir nuvažiuoja.
Dviratuotasis, matyt, dar tik taupo ant džipo.
Kartais geriau nieko nesapnuoti.
Nes prabundu po sunkaus baisaus sapno ir nuotaikos nėra. Ir vaikštau pusę dienos susisukus. Nes sapnavau labai blogą sapną. Jame nusipirkau lyginimo lentą. Iš savo labai geros Mega Pound Shop. Už 17 svarų. Žalią. Parsinešu. O ji nestovi. Ir sunki tokia. Griūna. O toj Mega Pound Shop čekių neduoda barzdotasis binladeniškas dėdė. Jei paprašai duoda, keistos 2000 00 00 datos čekį. Va šitoj vietoj mano sapnas pavirto į košmarą - lenta nestovi, o grąžint negaliu, nes čekis toks keistas. Ir įsitikinusi, kad binladeniškas dėdė nepakeis. Ir viskas. Labai baisu. Siaubas tiesiog. Žalia lyginimo lenta už septyniolika svarų. Košmaras.
O kitą naktį sapnuoju masines skerdynes. Kažkokios kalnų tautos genocidą. Tūkstančiai kruvinų nukankintų kūnų. Riksmai. Žiaurumai. Lavonais nusėti kalnų šlaitai... Ir nieko. Nebaisu visai. Koks čia košmaras? Vienas juokas. Čia tau ne sulūžusi lyginimo lenta.
Aš šiandien ilsiuosi. Turėčiau siūti, bet žiūriu pro langą. Kaip tingiai eina storas juodas katinas su baltom letenelėm. Jis visada eina lėtai. Dar yra ryžas katinas. Jis bėga greitai, dairydamasis į visas puses. Jį aš ir įtariu dainuojantį dainas.
Circle of life...

Sapnavau, kad Grybauskaitė liepė man naujus batus nusipirkti.
Tarsi žinotų, kad vakar raudonų batų užtrauktukas sugedo.
Ne veltui prezidentė.

Sapnavau labai malonų sapną. Šviesų, spalvingą. Kad labai daug žmonių pasiunčiau na....x....Tai buvo keistas sapnas, apie kažkokią pilį ir nindzes, ir žmonės buvo netikri, ne iš gyvenimo. Bet vis tiek buvo labai malonu garsiai ir aiškiai tai pasakyti. Ir prabudau su tokia lengva lengva nuotaika. Netgi akimirką galvojau, kad stebuklingai pasveikau per naktį.
Abejoju, kad sapnininkai turi reikšmę "pasiųsti na...x...", net nebandžiau ieškoti. Bet norisi žinoti, ką pasaulis man yra suruošęs. Atsidariau horoskopą. Egiptietis sakė, kad jam beveik visada tiesą sako. Nors tuo jo "beveik" tikėti negalima. T.y. tikėti galima, bet "beveik" turi labai daug reikšmių.
Kažkada klausiau:
- Ar lauke labai šalta?
- Šalta.
- Kaip šalta - labai šalta ar tik šiaip šalta?
- Beveik labai šalta.
Buvo +1C.
Horoskopas stengiasi padaryti įspūdį. Šianien vakare turėčiau pasipuoši, prisikvėpinti ir vakrieniauti tarp kvepiančių žvakių su kažkuo, kas ir taip jau ohohoho kaip į mane. O rytoj nukris netikėtas pasiūlymas, kurį turiu griebti  arba gailėsiuos visą gyvenimą.
Kas puošia moterį labiau nei ištinusi apsipleiskanojusi nosis, iš kurios veržiasi Ejafjadlajokudlio ugnikalnio garsai? Žvakes mėgstu (meilė žvakėms užprogramuota moteriškoje chromosomoje). Kvepiančių ne. O į visus šiuos savaitės pasiūlymus sakau "oh, thank you very much, bet aš jums perskambinsiu už poros dienų, nes dabar niekaip niekaip niekaip." Atšaukti, perkelti visi mytingai, treiningai, deitingai. Mano organizme trūksta sveikatos.
Bet kaip meistriškai horoskopininkai moka penktadienio vakarui išpranašauti romantišką vakarienę su kvepiančiom žvakėm užkandai ir ohohoho kaip į jus visai jau pagrindiam patiekalui. O jei nesikvėpinsi ir nesivilksi raudonos suknelės su gilia iškirpte - neteisingas avinas. Avis. Neteisinga.
O jeigu pasiūlymas nenukris rytoj?
Keisiu horoskopo ženklą.
Nors teisingai mąsto Egiptietis. Beveik. Meteorologija ir astrologija beveik nesiskiria. "Beveik labai šalta" netoli nuo "beveik labai pasisekė" ar "beveik pavakarieniavau penkių žvaigždučių restorane".
Tiesa, jis pasakojo, kad revoliucija Egipte įvyko dėl to, kad uždraudė rūkyti hašą. Prasiblaivė žmonės, apsidairė. Rūkyt negalima. Pradėjo bendrauti. Kalbėti. Pastebėjo, kad negerumai šaly vyksta. Ir padarė revoliuciją.
Šiandien apsiniaukę. Balandžiai netrypia stogo. Išseko jų saulės baterijos. O paukščiai čiulba. Pasikrauna vėjo energija.

Paracetamolinė savijauta. Snargliuota nuotaika. Horizontali padėtis. Vis gi vaikštinėjimas per pūgą po kalnus nebuvo į sveikatą. Matyt, aš netikra sportsmenka komsomolka i prosto krasavica.
Mano patarimas: autis žygiavimui skirtus batus ir prisisegti kapiušoną. Mokykitės iš mano klaidų.
Keisti sapnai.
Sapnavau, kad pirkau daug kiaušinių. Ir tokių didelių, strutiškų. Dedu į pirkinių krepšį, o pati glavoju - kam man tiek, juk nesuvalgysiu? Bet kraunu ir kraunu.
Dar sapnavau, kad sutikau merginą, su geltonon treninginėm kelnėm. O ji taip keistai eina, šleivoja. Klausiu, kas jai yra. Sako, į tualetą labai noriu. Paskui sėdžiu gražiam kambary prie šventiškai padengto stalo. Ir ateina ta mergina, o kelnės išsipūtę kaip balionas. Ir staiga, kad sprogs! Ir visą kambarį aptaškė, na taip taip - šūdais.
Kad šūdus sapnuoti - reiškia pinigus gauti, tai jau žinojau. Ir nors nelabai aš šitais mambodžiambo tikiu, bet paprastai pildosi.
O "pirkti kiaušinius - gyvenimo pagerėjimas, pelnas". Šito dar neišbandžiau. Žiūrėsim.
Kai pralobsiu - pasakysiu.

Sapnavau sapną. (Gal ča neikam ir neįdomu, tik man pačiai įdomu paskui persakityti savo ryškiausius sapnus. Neįdomu - neskaitom, skaitom tadu delfi ir žavimes žodžio grakštumu, taiklumu ir gilia mintimi).
Tai va. Sapnavau sapną. Užpraitą naktį. Kas naktį sapnuoju. Šią naktį sapnavau tokį smagiai nepadorų sapną, bet tiek jau to. Nežadinsiu vaizduotės. O tas užpraitas sapnas buvo toks: vaikštau aš po tokį didelį pastatą. Viešos paskirties - nes laiptai platūs, erdvūs. Biblioteka, universitetas aš šiaip kažkas didelio, šviesaus, ramaus. Tik žinau - kad negaliu iš čia išeiti. Vaikštau aukštyn žemyn. O išėjimo nėra. Tada susitinku kažkokį bendramintį ir ieškom išėjimo kartu. Nusiledžiame į rūsį. Ten tamsu, bjauru, vamzdžiai, laidai, komunikacijos ir voratinkliai. Aptinkame kambarį išklotą ryškiai ryškiai mėlynom plytelėm. O viena plyta sienoje išsikišus. Pajudiname ją. Ir lubos taip indianadžonsiškai ima leistis žemyn. Labai baisu. Nesinori būti sutraiškytai ant ryškiai ryškiai mėlynų plytelių. O sienoje ankštas siauras praėjimas. Lendu ten. Iš jo du tuneliai. Žinau, kad rinkis galiu tik vieną ir negalėsiu grįžti. Pasirenku ir keberiojuos pirmyn. Netikėtai atsiduriu didelėj didelėj salėj. Labai aukštoj, šviesioj. Pilna žmonių ir šiuolaikinio meno kūrinių, instaliacijų įdomių. Vaikštau, dairausi. Žiūriu - berniukas pardavinėja šunį. Toks mielas mielas. Nors aš ne iš "mimimi pupuliukas utiutiu" serijos, bet širdį pakerėjo iš karto. Klausiu, kas per veislė tokia. Sako - laukinis taksas. O ne taksiškas visai. Daugiau toks užpernai-kioskelinis-surink-lipdukiškas. Dvi akys didelės, už dūšios griebiančios. Bet tai ne viskas - dar keturios akys palei nosį. Mažos, voriškos. Ir nors aš visai visai nė trupučio ne šunistė, bet užsigeidžiau to šešiakio laukinio takso. Kiek kainuoja, klausiu. 400 svarų. Oho, sakau. O pati galvoju - su tuo šunėku dar ir vaikščiot kasdieną reikia. Kakučius rinkti. O aš rytais padrybsoti mėgstu... O jis į dūšią žiūri ir tirpdo mano valią. Pagalvosiu, sakau. Rytoj ateisiu.
Ir prabudau.

Va tokios tos papildomos akys. Tik ant šuniško snukio. Ir nesistebėjau visai. Čia tik šiame pasaulyje, jei kažkas neįprasto - tai jau keista. O sapne viskas sueina net pečiais negūžtelėjus. Sapne įdomiau.

foto: Gjon Mili

Sapnavau, kad joju ant arklio. O niekada nesu jojusi iš tikro. Atsidūriau kažkaip aš ant to arklio. Sėdžiu be balno, be visų kitų prietaisų arklio valdymui. O jis juda po manim. Ir nežinau nei ką daryti, nei už ko laikytis.  Baisu - o jei supyks? Įsitvėriau į kaklą kažkaip - neaiškiu sapnišku būdu, bet veikė. Kai greitai lėkti pradėjo - apsikabinau kaklą, prisiglaudžiau. O jis lekia per pievą. Kur lekia - nežinau. Svarbiausia - nenukristi. Iš pradžių baisoka buvo, paskui patiko. Smagu. Tada jis įbrido į ežeriuką ir plaukiojo. O aš jam ant nugaros. Kažkas duonos įmetė, o arkys valgė. Gražus toks, rudas, raumeningas, blizgantis. O paskui suskambėjo žadintuvas. Ir sapnas baigėsi.
Jau pasiilgau arklio.
Bėda su tais sapnais - nei įsirašysi, nei iš naujo pažiūrėsi.

Skrydis

 Aštuoniolikmetis oro akrobatas Lillian Boyer kabo po JN-4 Jenny,1923 m.

Sapnavau, kad paėmiau medinį lėktuvelį, tokį žaislinį - kokio pusės metro ilgio, atsisėdau ant jo ir skrendu. Skrendu aukštai. Po manim upė, miškai. Grožis neišpasakytas. Upėje Trakų pilis. Aš skrendu. Vėjas pučia. Vairo nėra. Kartkartėm reikia tiesiog rankom truktelti lėktuvėlį, kad neiškryptų iš kurso. Dar viena nuostabi pilis kitoje saloje. Labai gražu, bet ir baisoka. Kaip reikės nusileisti? O sapne ruduo. Jei įkrisiu į vandenį - galiu paskęst, rūbai sušlaps, bus sunku plaukti, dar nuo šalčio gali mėšlungis koją sutraukti. O jei į žemę trenksiuos - prisiplosiu. Taip galvoju ir skrendu. Ir taip gražu gražu, ir taip gera gera. Pro šalį praplaulia maži, permatomi debesėliai. Nenusakomai lengva ir gera. Skristi ir jausti vėją.
Tada lėktuviukas pradėjo po truputį leistis. Aš dėl viso pikto sukalbėjau "Tėve mūsų" ir tvarkingai nusileidau ant kalvelės palei upę. Ten mane pasitiko du piemenys. Sako - čia netoli autobusų stotis. Pusvalandis iki Vilniaus.
Nuėjau į stotį. Ten laukia mikroautobusas. O ant šono prašyta "proto kovos". :)

O tai reiškia, kad šiandien skrisiu. Tik ne su mediniu lėktuvu. Grįžus reikės išnaudoti kalėdinę dovaną - skrydį oro balionu. Ir jau savaitę nežaidžiau proto kovose. :)

Sapnas

Sapnavau, kad turėjau važiuoti traukiniu iš kažkokios nepažįstamos stoties. Ieškau savo traukinio, nerandu. Klausiu stoties darbuotojos. Va, - sako, - šitas, bet jis jau išvyksta. O jau tamsu, nesinori ten likti ir nežinau, kada sekantis, ir bilietą juk turiu. Vejuosi traukinį. Bėgu bėgu. O rankose du lagaminai. Pravažiuoja kažkoks keistas atviras vagonas. Įmetu į jį savo lagaminus ir įšoku pati. Spėjau. Einu į kitus vagonus, ieškau savo vietos. O traukiny pilna žmonių ir dėlioja į lentynas audinius. Ir tokie gražūs, spalvoti audiniai. O medžiagos mano silpnybė. Pasijaučiau kaip rojuj. Dėlioju, čiupinėju, glostau, pridedu prie savęs, žiūriu į veidrodžius...
Nors paprastai nežiūriu sapnų reikšmių sapnininke, šiandien įkišau nosį.
"Traukinys - Šiaip sapne matyti traukinį - geras ženklas ir dažniausiai reiškia kažkokią kelionę;
važiuoti juo - meilės santykiai..."
Geras sapnas. Man patiko.

Apie kelius ir jūrą

Berniukui, gimusiam tolimame skurdžiame kaimelyje, vieną naktį prisisapnavo jūra. Bet nei jo tėvai, nei kiti  kaimo gyventojai nežinojo net beribio vandens pavadinimo ir netikėjo, kad jis gali egzistuoti.
Tapęs jaunuoliu, berniukas nusprendė išeiti ieškoti savo svajonės. Visi kaimo gyventojai laikė jį nevispročiu. Bet jis atkakliai ėjo keliu kol priėjo kryžkelę.
Išsirinkęs vieną iš kelų jis netrukus atsidūrė kaime, kurio gyventojai mėgavosi ramybe ir pilnatve. Jie irgi nieko nebuvo girdėję apie tai, kad kažkur plyti bekraštis vandens plotas, bet pasiūlė vaikinui pasilikti pas juos ir gyventi tokį pat gražų gyvenimą.
Kaime reikėjo dirbti mažiau, nei jo gimtajame kaimelyje, o gyvenimas buvo kur kas sotesnis ir džiaugsmingenis. Todėl jaunuolis ten pasiliko keletui metų. Bet vieną naktį jis vėl sapne išvydo jūrą. Ir jis paliko kaimą.
Grįžęs į kryžkelę jis išsirinko kitą kelią ir po kažkiek laiko atsidūrė dideliame mieste. Jo gyventojai žinojo, kad kažkur yra jūra, bet niekas nesiruošė jos ieškoti. Miesto gyvenimas įtraukė suvyriškėjusį jaunuolį. Kelis metus jis mokėsi naujų amatų, atsidarė savo dirbtuves, vedė, jam gimė vaikai. Jis pamiršo savo svajonę.
Bet kai jo anūkai buvo pakankamai dideli, jis vėl susapnavo jūrą. Ir palikęs miestą grįžo į tą pačią kryžkelę. Ten jis išsirinko paskutinį siaurutį takelį, kuris atvedė jį prie aukšto kalno. Senis suprato, kad įkopęs į jį, jis bent galės pamatyti jūrą iš tolo.
Lėtai ir ilgai jis kopė į kalną stačiu takeliu. Jo jėgos jau beveik išsęko, kai jis pasiekė viršūnę.
Iš viršaus jis pamatė kryžkelę, kaimelį, kur jis gimė ir užaugo, kaimą, kur praėjo jo jaunystė, miestą, kur jis nugyveno visus tuos metus. Jo žvilgsnis slydo toliau link horizonto. Ir tolumoje jis pamatė bekraštę jūrą. Senis pajautė, kaip jam svaigsta galva. Bet prieš tai, kai sustojo jo širdis, jis suprato, kad visi keliai nuo kryžkelės vedė prie jūros, bet nei vieno kelio jis nenuėjo iki galo.

Autorius nežinomas

Apie sapnų aiškinimą

Padišachas susapnavo baisų sapną, kuriame jam vienas paskui kitą iškrito visi dantys. Jis pasikvietė sapnų aiškintoją. Tas išklausė jo sapną ir pasakė:
- O valdove! Tai liūdnas ženklas. Tu neteksi vieno paskui kitą visų savo giminaičių.
Padišachas supyko ir liepė nukirsti sapnų aiškintojui galvą ir atvesti kitą. Antrasis sapnų aiškintojas, išklausęs sapną, tarė:
- Mano pone, tai laimingas ženklas! Tu pergyvensi visus savo giminaičius!
Padišachas liepė apdovanoti sapnų aiškintoją.
Vienas dvariškis labai nustebo ir paklausė sapnų aiškintojo:
- Tu pasakei padišachui tą patį. Kodėl gi tavo pirmtaką jis liepė nubausti mirties bausme, o tave taip dosniai apdovanojo?
- Taip, sapną mes išaiškinome vienodai. Bet esmė ne tame, ką pasakai, o kaip pasakai.


Rytų išmintis

Sapnas, saulėlydis, meškiukai

Sapnavau, kad sėdžiu ant labai labai aukšto namo stogo, stebiu saulėlydį ir valgau "Haribo" meškiukus. Spalvotas dangus, spalvoti meškiukai. Ir taip gera. Ir taip skanu. Pilna burna guminių meškiukų. Ir tuo pat metu šiek tiek baisu. Nes aukštai aukštai.
Skonis, aušktis, erdvė, dangaus ir meškiukų spalvos - viskas susijungė į vieną nuostabiai gražiai skanią visumą.
Paskui sapnavau dar kažką mažiau skanaus ir spalvingo. Pro langą mėčiau dešrą šuniukams.
O paskui prabudau.
Medis už lango kasdieną vis lapuotesnis.
Eisiu į miestą pirkti "Haribo" meškiukų.

Apie vėją ir sapnus

Visą vakarą ir naktį kieme vėjas ridinėjo, sprendžiant iš garso, kibirus ir skardines. Jie džiugiai barškėjo. Įdomi perkusija gavosi.
Gal dėl tokio muzikinio fono prisapnavau kalną visko. Kad mergina su raudona suknele mane pagrobti norėjo. Va taip, vidurį gatvės. Dar ji turėjo sulankstomą raudoną automobiliuką, kuris pavirto į rankinę. Dar sapne pažiūrėjau filmuką "Senis ir jūra". Tik mano pastatyme vietoj senio buvo vaikinas. Iš pradžių jis ištraukė iš jūros delfiną, panašų į drambliuką Dambo, paskui gigantišką žuvį monstrą. Kurią kažkaip vis gi patvarkė ir iš jos pilvo ištraukė vestuvinį žiedą. Grįžo į krantą ir pasipiršo merginai, bet į tą žiedą sulindo iš karto 3 merginos pirštai. Tada jie tą žiedą įdėjo į voką. Ant voko užrašė "MAYBE" ir padavė kurjeriui.
Dar kažką pasapnavau ir prabudau.
Kiemas nebebarška. Lyja.

Apie sapnus ir ožius

Jei aš kokiam sapnininkui papasakočiau, ką sapnuoju paskutines 2 naktis - jis man lieptų džiovinti džiuvėsius ir barstyti galvą palenais.
Praitą naktį sapnavau, kad man dantys trupa. Tokiais gražiais apvaliais diskeliais, su žiedų raštu, kaip medžio pjūvis. Ir aš juos vis imu iš burnos ir imu. O jie vis nesibaigia. Paliečiu dantį liežuviu - dar vienas diskelis. Baltas, rainas, poliruotas - kaip porcelianas. Nors imk ir karolius verk. O viršutinis protinis dantis pasidarė juodas juodas ir toks visai kaip aktyvuotos anglies tablete. Šiaip, iš tikro, tai to danties ten ir nėra. Prieš metus aš jį išsiroviau, nes niekam jis ten nereikalingas buvo. Guli dabar vienoj iš milijono mano dėžučių.
O šią naktį sapnavau, kad gyvenau dideliuose dideliuose rūmuose. Laiptai tokie platūs, turėklai paauksuoti. Grįžtu į savo kambarį - o mano daiktaus neša lauk. Sako - jūs čia nebegyvenat. Kas kaip kodėl? A todėl ir viso gero. Na, ką čia padarysi. Sėdau į autobusą ir važiuoju kažkur. Atvažiavau į kaimo vietovę. Einu per laukus. Žiūriu - ožys. Toks snieginis ožys. Baltas. Gražus. Akys protingos. Na, man snieginiai kalnų ožiai labai gražūs iš snukio. Ir ragai elegantiški. Bet visas toks šlapias, kailis sulipęs, kabo baltais varvekliais. Ir vabaliukais aplipęs. Nežinau ar serga, ar šiaip. Bet neatrodo paliegęs. Stiprus, žvilgsnis tvirtas. Ir gražūs tie vabaliukai, blizgantys. Violetiniai. Žali. Gal jonvabaliai kokie. O svarbiausia jo akys tokios geros. Ramios ir protingos. Gerai, sakau, einam kur nors. Ir einam mes su ožiu.
Ėjom ėjom. Ir atėjom prie laivo. Didelis toks laivas. Tikras laivas. Su burėm. Įėjom į vidų. O ten salės, laiptai, žmonių daug ir muzika groja. Ožys kažkur dingo. O mane kavalierius pakvietė šokti. Šokam mes valsą. O tas kavalierius su sportiniu kostiumu, treningu, taip sakant. Na ir ką. Šokam. Kalbam kažką. Valsuojam. Sukamės...
Ir tada aš pabudau.
Žinau, kad sapnuoti byrančius dantis labai ajajaj negerai. Šlapią ožį ko gero irgi. Pasprinkit visi sapnininkai. Man patinka mano sapnai.

Apie sapnus ir debesis

Sapnavau, kad nuo kalno leidosi debesis. Toks tirštas ir baltas lėtai varvėjo žemyn. Aš paėmiau ant delno debesies gabaliuką - baltą lengvą besvorį kupstuką. Ir juokdamasi uždėjau vaikui ant galvos.
Pažadino kaimynė laiptinėje barškėdama metaliniais kibirais. Kaip pavojaus varpais. Jų šaižus triukšmas ištirpdė mano baltą debesį.
Prabudus nesupratau, kur esu.

Kalnų nuotraukos Michael Kenna. Jis vienas iš mano mylimiausių fotografų. Fotogtafuota Kinijoje, Huangshan kalnuose.
Kas nori su manim važiuoti į Kiniją?

Sapnai

Sapnavau visokias nesąmones.
Kad padovanojau draugei raudona arbatinuką. O paskui ją kažkoks niekšas su juo uždusino. Neklauskit, kaip galima uždusinti žmogų su mažu raudonu  arbatinuku. Ekspertai sakė, kad tai buvo lėta ir skausminga mirtis. Aš save taip kaltinau - kodėl padovanojau raudoną? Juk ten buvo labai gražių juodos keramikos arbatinukų ir aliejinių lempų.
Dar sapnavau golfo aikštę. Niekada nesu žaidusi golfo. Bet pataikiau į duobutę. O kai norėjau iš jos išimti kamuoliuką - ji pavirto į visą duobę. Turėjau į ją įlipti ir vargais negalais išlipau. Pakviečiau kažkokį žmogų, sakau - "Žiūrėk, kokia duobė! Vos išlipau!". O jis įlipo - jam tik iki kelių. Ir juokiasi iš manęs.
Paskui važinėjau dviračiu aplink labai gražius fontanus. O paskui mane vyras su tokiu mėlynu vilnoniu aptemptu tarybiniu treningėliu. Galvoju - gal čia tas arbatinukų dusintojas? Labai jau manjakiškas tas jo treningėlis...
O aplink namai tokie dideli, gražūs. Raityti tokie - kaip kokioj Vienoj. Ar panašiai. Sugalvojau, kad reikia ten kraustytis gyventi. Nuvažiavau su dviračiu pažiūrėt iš arčiau. O namų viduj salės, salės, salės. Ir kažkodėl suprantu, kad čia gyvena Stalinas. Nes kai taip gražu, tai gyventi gali tik karaliai arba diktatoriai. Bet vis tiek man tie namai tokie gražūs. Kaip senos bibliotekos. Nes nieko nėra gražiau už senas bibliotekas. Nebent kalnai.
Ir tada aš skraidžiau po tas dideles barokines paauksuotas sales (nors aš nekenčiu baroko, paauksavimų ir išraitymų). Ir skraidžiau, ir skraidžiau. Sienos, langai, laiptai. Šviesu ir erdvu.
O tada žadintuvas pradėjo mane žadinti. Ilgai žadino. Aš jam vis liepiau pasnausti. O jis vis žadino. Galų gale jis laimėjo.
Tokie mano sapnai. Gal jie ką nors reiškia, gal nieko nereiškia...Skraidyti po dideles sales man patinka. Visą kitą galima veikti ir realiame pasaulyje. O skraidyti - tik sapne.
Ko gero, niekam raudonų arbatinukų nedovanosiu. Maža ką.

Ot ir vėl

Foto: Rene Maltete

Kai buvau Maskvoj, brolių Liumjer fotografijos centre nusipirkau knygutę apie fotografijos istoriją. Labai smagią - su daug paveikslėlių. Ir dar būdama Rusijoj sugebėjau pamest. Iš pradžių galvojau, kad pas draugus mašinoj palikau ir panašiai. Draugai prisiekinėjo, kad ne-ne-ne nieko jie nerado mašinoje. Na, jie dori pravoslavai, bet ką gali žinot - knygutė tikrai graži. Verta nuodemės. ;)

Tai va. O praėjusią naktį sapnavau, kad ta knygą radau. Ir labai tuo patikėjau. Ieškau dabar - o nėr knygos....

Ot jau tie sapnai...

Dar senų senovėje kinų išminčius Chvang Dzė yra pasakęs: "Kartą sapnavau, kad esu drugelis, ir dabar nebežinau, ar aš esu Chvang Dzė, kuris sapnavo, kad jis drugelis, ar aš esu drugelis, sapnuojantis, kad esu Chvang Dzė".

Tai jau tikrai.

Plaukiu sapne

Foto: Jill Freedman

Tiesiog man patinka drambliai.

Pirma naktis naujam bute.

Sapnavau, kad plaukioju ežere. Ant nendrės lapo tupi du laumžirgiai, beišnyrantys iš kokonų. Susiglaudę, nors dar ne visai gimę, bet jau kartu. Aš plaukioju ir stebiu juos. Išlindo iš kiautų, pasitaisė sparnus ir nuskrido. 

Aš plaukiu toliau. Pavargau, išlipu ant keistų akmenų kauburėlio-salos. Iš vandens išlipa bebrai ir baisiai  šnypšdami artinasi link manęs. Žinokit, šnypšiantys bebrai su atkištai dantim labai bauginančiai atrodo. Kad jie manęs nesudraskytų šoku atgal į vandenį. Maža ką, kas tuos bebrus žino. O ten plaukia korėjiečių šarvuotis ir šaudo į mane iš kulkosvaidžių. Kulkos tik švilpia aplink ir pliumpsi į vandenį. Nežinau, kaip tie korėjiečiai į mane nepataikė. Arba aš gerai plaukioju, arba jie prastai šaudo.

Žodžiu, vieni pavojai tame vandeny - ten bebrai, čia korėjiečiai.

Kažkaip nuplaukiau kitur ir jau nieko įdomaus nebuvo.

O mano laiptinėje ant palangės stovi 3 pelargonijos. Labai jauku.

Sapnas

Sapnavau, kad vaikštau žydinčių vyšnių sode. Atsigulu po vyšnia ir balti žeidlapiai byra ant manęs. Maži, balti, lengvi, apvalūs. Plazda ore ir švelniai kutendami gula ant veido, rankų...

Paskui atsibudau. Pažiūrėjau į pilnatį. Suvalgiau kriaušę ir miegojau toliau.

Sapnai

fotografas Andre Kertesz

Daug miegojau ir išsimiegojau. Prabudau ir dar valandą nesikėliau. Po kaldra ir 2 pledais. Jauku.

Daug sapnavau. Pusiau prabudus pusiau sapnavau. Prabudus nebesapnavau?

Nežinau.