foto Benoit Courti

Bevartydama vienos psichologės blogą radau gana įdomią užduotį - surašyti 100 norų. Savo norų. Ne taikos visame pasaulyje ir vaistų nuo vėžio, o konkrečių savo norų - nuvažiuoti į Peru, perskaityti Ulisą, perdažyti sienas, pasisiūti suknelę.
Patiko mintis. Reikia atsisėsti ir norėti.

Įsivaizduokit - visa ta istorija su rojaus sodu, Ieva, Adomu ir reptilijom yra tiesa. Ir Abelis su Kainu irgi tiesa. Ir kaip dabar madinga eina jie visi pas šeimos psichologą. Psichologas klausinėja Adomą ir Ievą apie vaikystę ir apie tėvus. Visos mūsų problemos kilę iš vaikystės ir mes visi kartojame tėvų šeimos modelį, tėvai yra mūsų elgesio pavizdys...
- Mamos aš neprisimenu. Ir tėvas apie ją niekada nekalbėjo. Nesu tikra, ar jis iš viso mūsų tėvas. Sakė, kad sukurė pagal savo pavizdį, o paskui supyko, kad suvalgėm obuolį ir išvarė. Ir dar prakeikė. Va tokia ta jo meilė. Ar meilė čia? Tėvai turi mylėti besąlygiškai..
- Na ką aš atsimenu. Kad viskas buvo gražu. Nieko nereikėjo daryti. O paskui staiga išvarė. Kodėl supyko? Nepaklausėm... Tik vieną kartą! Ir išvarė. O mes ką - mes nieko nemokėjom, nei sėti, nei arti. Daryk ką nori, sukis, kaip išmanai. Jam nesvarbu...
- O dar ji "paragauk obuolio, paragau, koks skanus"... viskas per ją!
- Ar tau kas kišo per jėgą? Suaugęs žmogus, galėjai atsisakyti. Niekas nevertė. O dabar kiekvieną dieną prikaišioja "viskas čia per tave, dabar galėtume Rojaus sode gyventi, vargo nematyti, viskas per tave!". Nei dienos ramiai nugyventi neduoda. Pjauna ir pjauna.
- Ir kaip su šitais dviem infantilais gyventi? Tėvai vadinasi. Kaip maži vaikai - nieko nemoka, nei ugnies įkurti, nei žuvies pagauti. Uogų ir tų neatskiria - kur valgomos, kur nuodingos. Kiek kartų per juos vėmiau, kad jūs žinotumėt! Tokiems iš vis vaikų negalima turėti... Ir riejasi kaip šuo su katė dėl to obuolio...
- Aha. Ir pastoviai tos pačios kalbos "o pas mus Rojaus sode.... o pas mus Rojaus sode...". Kaip sugedusi plokštelė.
- Nebegaliu taip gyventi, viskas užkniso, tuoj ką nors pritvosiu!

Paprastam žmogui lietuviškam "gėjus" ir "veganas" vienodai baiginantys ir nesuprantami reiškiniai.
Jeigu dar galima suvokti, kad vienas ūsuotas vyriškis plaukuotu pilvu gali bučiuoti kitą barzdotą vyriškį, tai nemeilės dešrytei ir kumpeliui - negalima nei suprasti, nei pateisinti genais ar vaikystės traumom.
Apie transgenderius ir žaliavalgius net nekalbu.

Kai vakar, sužinojusi, kad reikiamų dokumentų negausiu kaip tikėjausi, papanikavau, paverkiau, nusiramimau.
Ir va 21 amžiaus žmogaus mąstymas - toks pats kaip ir urvinio. Kai realūs veiksmai negali padėti, nes nuo tavęs niekas daugiau nepriklauso. Kai nežinai ko griebtis - imies maginių ritualų. Uždegiau žvakę. Tikriausia genuose užšifruota ugnies svarba išgyvenimui. Ir kraunuos lagaminą - jei daiktus susikrausiu, tai juk negaliu neišvažiuoti. Suprantu, kad absurdas, bet tai tas pats, kas šokti ritualinį medžioklės šokį aplink laužą - jei sušokai ir įsivaizduoji, kad nudobei mamutą, tai mamutas jau, skaityk, tavo. Jei susikrovei lagaminą - atitinkamai.
Ir parašiau laišką visatai: Brangi Visata, labai prašau padėti man ...., jei viskas išsispręs, pažadu ...... pagarbiai, Ieva Sedova.
Nanotechnologijos nanotechnologijom. Galima išvaryti žmogų iš urvo į miestą, tačiau urvo ir medžioklės šokio iš žmogaus neišvarysi.
Ritualai reikalingi ne dievams, o mums, varganiems žemės kirmeliukams. Bent jau man padeda nusiraminti.
Visatai mano laiškas ir lagaminų krovimo šokis patiko. Gavau dokumentą.
Dabar reikia tęsėti pažadus, kol Visata nepersigalvojo.

Aš myliu darbų sąrašus. Myliu ir nekenčiu.
Nežinau, kodėl jie man reikalingi. Kažkoks vidinis jausmas, kad taip, padorūs žmonės yra organizuoti. Jie turi darbų sąrašus. Jie yra produktyvūs. Jie darbus išbrauko ir jaučia malonumą. Tai juos motyvuoja, jie gauna dopamino dozę ir viskas pas juos ilgai ir laimingai.
Pas mane viskas ne taip. Sudarau sąrašą. Aišku, nerealų, niekaip netelpantį į 24 valandas. Atlieku 2 darbus iš milijono. Sąrašas palenda po kompiuteriu arba kur giliau. Per keletą dienų susikaupia pluoštas sąrašiukų. Su krūvom neišbraukytų darbų, kurie kaip gyvas priekaištas akis bado. Motivacija? Kokia motivacija - tik nusivylimas savimi ir kitos demotivuojančios emocijos. Darbai migruoja iš vieno sąrašo į kitą. Demotivacija kartu su jais. Yra darbų, kurie mėnesių mėnesiais slegia pečius ir sąžinę.
Ir kodėl tada aš tuos sąrašus darau? Jeigu nieko gero jie man neduoda...
Turbūt dėl to pačios priežasties, kodėl aš kramtau nagus. Neurozės.
Bet prieš keletą dienų pas mane atėjo nušvitimas.
Į tą patį reikalą aš nusprendžiau pažiūrėti iš kito galo.
Rašyti ne tai, ką reikia padaryti, o tai, ką aš jau padariau. Padarau. Užrašau. Nubraukiu. Padarau. Užrašau. Nubraukiu.
Ir taip visas sąrašas gaunasi iš padarytų darbų, o ne iš nepadarytų. Labai teigiamas sąrašas.
Dabar, ganant Motiejų, mano darbai gana kasdieniai, todėl aš rašau viską. Išviriau sriubą - darbas. Nuėjau į parduotuvę - darbas. 2 valandos parke - didelis darbas.
Ir per tas kelias dienas aš jaučiuos tokia kalnų vertėja, tokia darbštuolė. Nors padarau tiek pat, kiek anksčiau. Tik vietoj savigraužos gaunu gerą dopamino dozę. Šiandien atlikau tikrai bjaurų darbą, kuris virš manęs kabojo beveik 5 mėnesius.
Pusiau pilna stiklinė geriau, nei pusiau tuščia.

Skaitau dabar tokią knygelę David D. Burns "Feeling Good". Kažkur užtaikiau labai gerus atsiliepimus ir spontaniškai nusipirkau amazone. Ji skirta padėti pačiam sau gydyti depresiją, bet ne tik - mane užkabino žodis - prokrastinacija. Čia mano pagrindinė bėda - aš esu užkietėjus chroniška prokrastinatorė. Gal ką nors gero išskaitysiu. Nebaisiai tikiu stebuklingu knygų efektu - kitaip gatvės būtų pilnos vienuolių, pardavusių ferarius, tačiau ir formatas nedidelis - pats tas skaitinėti viešame transporte.
Kol kas radau keletą sau tinkamų pastebėjimų:
Emocinis mąstymas - priimate emocijas kaip tiesos įrodymą. Aš taip jaučiuosi, reiškia taip yra iš tikrųjų. "Aš jaučiuosi kaltas, reiškia aš padariau kažką siaubingo". "Aš jaučiuosi beviltiškai, reiškia mano problemų neįmanoma išspręsti".  Mano atvėju "Aš nenuotaikoj tai daryti, todėl nedarysiu, o pažiūrinėsiu pinterestą". :) "Aš jaučiuosi beviltiškai, kai pagalvojų apie dokumentų rūšiavimą, todėl atidėsiu dar savaitei". :)))
"Turiu" teiginiai - jūs bandote save motyvuoti sakydami "aš turiu tai padaryti". Tačiau tokie teiginiai sukelia spaudimo jausmą. Kaip ne keista, galiausiai jus apime apatija.
Nukreipus "turi" teiginį į aplikinius lieka nuoskauda ir pyktis. "Jis turi mane suprasti". "Ji turėtų gerbti mano laiką ir nevėluoti".
Toliau dar neperskaičiau. Bet žada duoti receptų, kaip kontroliuoti šitus reiškinius. Mano "turiu" teiginiai yra nukreipti į save. Kaip jau rašiau anksčiau visokie planai ir rezoliucijos sukelia tik neigiamus jausmus. Ir emocinis mąstymas - atviras kelias prokrastinacijai.
Kol kas knygelė neblogai skaitosi, nors ir nėra labai sklandžiai parašyta. Tačiau, ne kiekvienas daktaras psichiatras yra puikus rašytojas.

Aš vis galvojau - kodėl mane erzina geradariai?
Gero darymas yra, be abejo - gerai. Jeigu žmonės vieni kitiems nepadėtų - nebūtumėm išnaikinę neandrtaliečių ir išplitę po visą pasaulį. Pasauliui nuo to būtų tik geriau.
Padėti, paremti, palaikyti, dovanoti, skolinti, gelbėti - viskas labai verta ir teisinga.
Čia ne apie tai.
Yra tokia patologiškų geradarių padermė.
Atrodytų - žmogus sukasi, iš kailio neriasi, kad padėti aplinkiniams - o tau, Sedova, nepatinka.
Nepatinka. Erzina. Užknisa.
Norisi bėgti nuo tokių geradarių - bet jie vejasi iš paskos - imk dar mano gero. Nenori? Priversiu. Užminsiu ant kaltės jausmo - va kokie visi nedėkingi, aš jiems gerą, aš aukoju savo brangų laiką, o jie nevertina...
Paprastai toks geradarizmas būdingas moterims. Manau, šaknys glūdi vaikystėje, kai mažam vaikui tėvai sakė - būsi gera mergaite, aš tave mylėsiu. Arba - kokia tu šiandien negera, nemyliu negeros mergaitės.
Vaiko galvoje susiformavo ryšys - kad būti vertai meilės, reikia būti gerai.
Išaugo. Bet vis tiek  galvoje kirba "nebūsiu gera - nemylės".
Tradiciškai berniukas yra leidžiama būti labiau išdykusiais, padaužom, o mergaitės turi būti švarios su bantukais. Nubrozdinti keliai - neteisinga.
Jeigu vaikas nėra gavęs besąlygiškos meilės, jeigu mano, kad neturi teisės būti mylimas vien todėl, kad jis tiesiog yra - jis visaip kaip bandys tą meilę užsitarnauti. Kalbu ne apie vieno konkretaus žmogaus meilę, o apie bendrą abstrakčios meilės jausmą - aplinkinių vertinimą.
Aš noriu būti mylima? Noriu. Reikia užsitarnauti. Reikia! Ką čia gero padarius? Einu padėsiu Jonui!
O Jonas sako - ačiū, aš pats, vėliau, man dabar nedega. O ji - ne ne ne, dabar! Aš tau padėsiu, paskui pavysiu ir dar kartą padėsiu!
Tokie savarankiški, pagalbos neimantys piliečiai nepatenkina geradarystės troškulio.  Todėl patologiški geradariai apsupa save nelaimėlių pulku - tai dėkinga dirva jų nežabotai nepatenkintai geradariškumo energijai išlieti. Bet ir jie anksčiau ar vėliau pasisotina geradario pagalba, sako, ačiū labai, man jau gana. Ir geradaris vėl lieka prie suskilusios geldos.
Vėl žmonės nedėkingi. Ir vėl eina iškoti naujų nelaimėlių.
Dažnai už tokio noro visiems padėti slypi ne tik iš vaikystės atsineštas meilės užsitarnavimo poreikis, bet ir/arba pilietis nesugeba susitvarkyti su savo gyvenimu. Jei savo paties gyvenime yra kalnas nepajudinamamų problemų - svetimų problemų sprendimas tampa psichologiniu surogatu, dėmesio nukreipimu. Savo problemos visada atrodo didesnės, baisesnės, sudėtingesnės. Svetimas spręsti paprasčiau. Todėl geradariai skuba mokyti, padėti, skatinti kitus, vietoj to, kad pradėti nuo savęs.
Ir vėl - lieka nepasitenkinimas. Nes surogatas lieka surogatu - labai malonu, kad pas Petrą viskas susitvarkė, bet tavo paties problemos niekur nedingo.
Vėl gi - noras padėti savo artimiesiems yra visiškai natūralus. Paaukoti labdaros organizacijoms. Jei tai vyksta natūraliai, be daužymo save į krūtinę ir neįvertinto mesijos pozos.
Labai retai sutiksi nuoširdžiai altruistiškai gerą darantį žmogų. Kuris moka padėti ir paleisti. Pagelbėti ir palaiminti - be jokios pasąmoninės savanaudiškos minties.
Dažniau už to slypi hipokritiška nuostata ir gero darymas pavirsta į meškos paslaugą.
Turiu kelis tokius piliečius. Amžiaus skirtumas ir mandagumas neleidžia pasakyti - užsiimkite savo reikalais.

Pavymui, pilnesniam Kriso portretui susidaryti citata iš Jean Liedloff knygos "The Continuum Concept", tikiuosi, dauguma skaito angliškai:

""Slob syndrom" is another common manifestation of deprivation in infancy. The slob, like the drooling, tousled baby, wants to be loved simply because he exists and precludes his having done anything to qualify the feelings towards him by pleasing behaviour. He smacks his lips to make himself feel that anyone who  is near him is glad to know he is enjoying his food; he imposes his physical presence wherever he can, leaving ash or stains or litter to bear witness to his existence, challenging all presents to reject him and hid right to be loved. As he finds he is rejected, he then reinforces his sad statements to mother cosmos: "You see? No one loves me because you don't bother to wipe my chin!" And he barges on his way, unwashed, unkempt and accidentally stepping on everyone's toes. <...> The compulsive academic, the endless taker of degrees and lifelong inhabitant of colleges in one capacity or another, has made of alma mater a fairly adaptable mother surrogate. The institution is bigger and more stable than he. It rewards good and bad behaviour quite predictably. It protects from the cold, hard world outside, which is too risky for the inadequate emotional equipment of a deprived infant grown up. The adult desire to test oneself against the world's challenges, and thus to further one's development, cannot come into being in the unassured personality, no matter what its age."

Čia kaip iš akies trauktas Krisas - atsikėlęs ar peržengęs per slenkstį jis leidžia keistus garsus, dūsauja, krenkščia, riaugėja - kad visi girdėtų "aš čia".
Viskas aplink jį apradbstyta ir apversta kalnu šiukšlių - žymi savo egzistavimą.
Jei galėtų, mokytųsi toliau, dabar galvoja apie doktorantūrą...

Nereikia iškreipti mano žodžių - ne kiekvienas doktorantas ir akademikas yra toks. Mokytis yra labai gerai! Aš už universitetus ir žinias. Ir riaugėti, ir kosėti irgi normalu! Visi tai daro.
Toks tas mūsų Krisas.

Gabriel Cornelius von Max, 1889

Manau, iš mano aprašymo aišku, kad su kaimynu Krisu kažkas ne tvarkoj.
Negali jaunas (27 m.) sveikas vyras sėdėti dienų dienom tamsiame kambaryje ant pribezdėtos sofkutės, zu obuoliniu kompiuteriu ant kelių, apsikrovęs popieriais, čipsų pakuotės ir pan. šlamštu.
Lengviausias variantas - numoti ranka, šyptelti, vyptelti  - ai, liurbis, ko norėti.
Tokių ar kitokių Krisų tūkstančiai. Gal ne visi turi applą ir sofkutę, gal kai kuriuos aplinkybės verčia trepsėti į darbą - bet esmė nuo to nesikeičia.
Žmogus ne gyvena - tiesiog egzistuoja.
Krisas be galo apsiskaitęs, išsilavinęs, taiklus humorojo jausmas. Bet netgi ne tai. Netgi be jokių asmeninių subjektyvių nuostatų - šaltai, racionaliai, objektyviai - visuomenė daug praranda neišnaudodama Kriso potencialo.
Valstybė apmokėjo jo vidurinį išsilavinimą, sveikatos apsauga - vien tai nemaža investicija. Už studijas - bakalaurą ir magistrą mokėjo pats, ėmė paskolą. Jis protingas, talentingas - ir dabar visi jo talentai ir potencialas - rūgsta ir pelyja ant sofkutės.
Kiekvienas žmogus yra visuomenės dalis. Kiekienas žmogus yra vertingas. Gal dabar, kai mūsų tiek daug, kai kurių teigimu - netgi per daug, mes pamirštame apie atskiro individo vertę.
Seniai, labai seniai, kai žmonių buvo nedaug, jie gyveno mažomis grupelėmis - kiekvienas žmogiškas vienetas buvo vertingas - tai dar viena rankų ir kojų pora medžioklei, dar vienas giminės pratesėjas... Deivė motina - vaisingumo deivė. Platūs klubai, didelės krūtis - kuo daugiau vaikų. Dabar žmonių netrūksta. Ir mados pasikeitė...
Bet aš ne apie tai. Ne apie papų dydį.
O apie tai, kad kiekvienas žmogus yra svarbus ir brangus. Ir urviniais, ir dabartiniais laikais, jeigu žmogus susilaužo koją - jį visi slaugo, neša maistą į lovą. Sugis koja - vėl bus darbingas ir naudingas. Šiais laikais čia tau ir rentgeno nuotraukos ir elektromagnetinis rezonansas. Ir  reabilitacinės fizio programos, masažiukai, pratymukai. Kad viskas atsistatytų ir dirbtų kaip reikia!
Su kaulais viskas aišku. Ir su bronchitais, anginom - antibiotikai, vitaminai, poilsis. Su sugedusiais dantim, trumparegyste - užtaisysim, akinius išrašysim. Viskas bus gerai. Kaip naujas.
Bet būna ne tik lūžę kaulai. Kartais sulūžta kažkas viduje. Galvoje. O smegenys - toks pats organas kaip ir visi kiti. Tik sudėtingesnis. Jį ne taip paprasta diagnozuoti. Ir neužgipsuosi, neužplombuosi.
Išmoko jau gydyti kai kurias psichines ligas. Kitas prislopinti.
Bet jeigu žmogus nelaktso nuogas gatvėje, nekalba su angelais, o tik sėdi dienų dienom ant sofkutės su kompiuteriu, cocacola ir čipsais - visi numoja ranka, šypteli, vypteli - ai, nieko tokio, tokių daug, Anglijoje tai normalu...
Akivaizdu, kad kažkas sulūžo Kriso viduje. Negali sveikas, jaunas, išsilavinęs žmogus nieko nenorėti. Todėl vienas žodis ankstesniame sakinyje netinka - sveikas. Nėra jis sveikas - sveikas žmogus sutvertas judėti, kurti, siekti. Matyt, sutrikus tam tirkų homronų - dopaminų, endorfinų ar kokio ten bieso gamyba. Aš ne medikė. Bet nereikia būti mediku, kad matyti, kad su Krisu kažkas negerai.
Šiuo metu, tai yra užburtas ratas. Jeigu man sumokėtų daug pinigų už tai, kad sėdėčiau tamsiame kambaryje ant sofkės su kompu ant kelių ir dienų dienom žaisčiau žaidimus, skaityčiau "Guardian" straipsnius ir čatinčiau su draugais per fb, valgyčiau kasdieną čipsus su cocacola, sudegintas dešreles su pervirusiais makaronais, išeičiau į lauką tik parūkyti ar iki parduotuvės - po 2 savaičių man prasidėtų depresija ir skrandžio opos. Bet žmogaus organizmas pripranta prie visko. Tačiau toks gyvenimo būdas sukelias apatiją ir depresiją. Ir nėra jėgų kažką keisti.
Darbo birža moka jam pašalpą. Draugai nuperka alaus, romo ir žolės - nes šiaip jis įdomus pašnekovas.
Bet tai nieko nekeičia ir deja, nematau, kad artimu laiku pasikeis.
Ir gaila man jo talento, proto, išsilavinomo ir jaunystės.
Nežinau, kuo iš tiesų matuojamas žmogaus gyvenimo prasmingumas. Ne iškastais grioviais, praduotais vambzdžiais, sudarytais sandėriais, iškeptais kepalais, nukirptais plaukais. Vien nuo to, kad žmogus sėdi 8 valandas per dieną prie kasos ar kompiuterio, kurio nekenčia ir laukia penktadienio - jo gyvenimas nepaprasmingėja.
Tačiau viskas pasaulyje yra paremtas "imti ir duoti" dėsniu: tu kažka gauni ir kažką atiduodi. Jeigu tik ima ir nieko neduoda - tai yra juodoji skylė.
Darbo birža metų metus jam moka pašalpas. Jau sukišti tūkstančiai iš biudžeto. Ir jokio prasmingo rezultato. Tai skatina jį vegetuoti. Gaila į sofkę sukištų talentų.
Skrendam į Marsą, naudojam nanotechnologijas, tyrinėjam smegenis - o elementariai padėti realiems žmonėms, o ne pelėms laboratorijoje - negalime.
Tas pats su benamiais. Labradors organizacijos jiems duoda lėkštę sriubos, šiltą striukę ir lovą prieglaudoje - tai padeda jiems nenumirti. Bet tai nepadeda jiems gyventi. Nes viduje kažkas sulūžo ir sriuba to nepataisys. Jie patys bando tai taisyti alkoholiu ir narkotikais. Deja, tai tik nuskausmina, bet negydo...
Iš tiesų, aš čia ne tik apie Krisą. Milijonai žmonių gyvena su psicholiginiais sutrikimais. Skamba banaliai.
Lengviausia ir beprasmiškiausia jiems pasakyti - susiimk, perženk per savo baimes, daryk kažką. Jeigu tai būtų taip paprasta - jie darytų. Jeigu nedaro - reiškia negali, reiškia, kažkas viduje neleidžia. Tai tas pats, kas paralyžiuotam žmogui sakyti - susiimk, atsistok ir eik. Jis tiesiog negali. Pas vienus paralyžiuotos kojos, pas kitus - paralyžiuota asmenybės, charakterio dalis. Ne kiekvienas gali pats sau išsioperuoti apendicitą, susigipsuoti koją ir išsigydyti fobijas...
Tai va.
Žemė ne plokščia. Šviesos spidulys sudarytas iš spalvų spektro.
Nėra sveikų žmonių - yra tik nepakankamai ištirti.

Kouč

Gerbiami skaitytojai, jūs viską žinote, aš tuo įsitikinusi.
Ar kas nors yra buvęs pas gyvenimo em... kalbininkai, į pagalbą!... koučerį. Kaip sako, kažikoks per feisbuko sietus mano akiratin papuolęs straipsnis  - kaučeris - ugdantysis vadovas, ugdomojo vadovavimo aistruolis. Kuklesnis google translator verčia banaliau, be aistruoliškų probumbosų - gyvenimo treneris. O gal ir treneris žodis negeras, importinis, brukalas basurmoniškas...
Nenukrypstam.
Tiesiog, man klausmas iškilo. Apie tuos aistruoliškus gyvenimo koučerius ugdytojus.
Ką jie daro? Ar verta su jais susidėti?
Vakar buvau pakviesta į barbekiu - dar viena žodinė žabanga - mėsos kepimo sueigą. Ir ten sėdėjo vienas toks aistruolis. Na. Iki pat vakaro pabaigos aš net neįtariau jį turint žmonių miegančių gabumų žadinimo galių. Sėdi toks ispaniškos išvaizdos vyriokas. Nosis kažkada buvo sulaužyta. Šortai, šlepkės - toks nebaisiai reprezentatyvus. Franko, vardu. Dėl nepaaiškinamų priežasčių aš į visus ispanakalbius žiūriu nepatikliai. Ir į brazilus prie to paties. Kad vienu ypu. Tikriausiai viskas per Don Kichotą...
Pasišiaušusi šukuosena. Bet šlepkės ir laužta nosis perveria vis tiek. Virėjas, galvoju.
Paisrodo - ugdymo aistruolis.
Dirbęs Londono sityje finansų sektoriuje. Metė. Dabar žmones gyvenimo moko. Ir kažkas pas jį mokosi.
Ne virėjas.
Ir čia mane smalsumas užvaldė - ko tie gyvenimo treneriai moko?
Na, maždaug - Tu gali, aš žinau tu gali. Peršok per bambą. Pirmyn. Tu savo laivo kapitonas. Jei labai nori - tai turėsi. Tik įsivaizduok labai gerai. Ir turėsi. Labai ačiū. Trys šimtai svarų. Iki kitos savaitės.
Ar kaip tai vyksta?

foto Robin Blaser

Mano blogas pavirto į skundų knygą.
Tik keista, kad gerb. skaitytojams skundai patitinka. Ar tai lietuviškas bruožas - džiaugtis, kad kaimyno namas dega? Sedova gyvena su smirdinčiais liurbiais - kaip gera, kaip gera, kaip malonu?
Ką jūs, aš taip apie jus negalvoju. Jūs išskirtinai geri ir širdingi piliečiai. Tiesa? Ir jūs netrinate delnų ir nekikenate "taip jai ir reikia".
Laisvalaikiu aš klausau TED paskaitėlių. Labai geras garsinis fonas veiklos imitacijai.
Viena moteriškė su ugnele ir psihchologės diplomais kalbėjo apie gėdą. Neieškosiu dabar nuorodos. Mano interpretacija - gėda yra baimė būti nepriimtu, nemylimu. O laimingais ir mylimais, priimtais jaučiasi žmonės, kurie nebijo būti pažeidžiami. Baisu mūsų visuomenėje būti pažeidžiamu. Pirmam prisipažinti meilėje ir mylėti, pasitikėti, atsiskleisti - tada labai lengva būti sužeistu. Pažeidžiamumas priešingas gėdai. Jei tau baisu ir gėda - neatsiversi. Jei nebijai atsiverti ir būti sužeistu - būsi laimingas. Su tikimybe būti įskaudintu, be abejo, nuo to niekas neapsaugo. Bet su galimybe būti laimingu.
Taip kalbėjo moteriškė su rudais maršikiniais ir charizma.
Ir iš tiesų.
Priimta manyti, kad stiprūs žmonės akmeniniais veidais ir sėdmenim neverkšlena.Verkia tik slabakai. Ir isterikės. Ką jūs, stiprūs žmonės neverkia akmeninėm ašarom. Jie kenčia viduje. Nesiskundžia. Neinkščia. Nepavargsta. O ką jie daro? Vieną gražią dieną primuša žmoną arba bando žudytis.
Aš manau, kad baimė psiripažinti silpnu, įskaudintu, išsigandusiu, pasimetusiu, netobulu - nėra stiprybės požymis.
Yra suomiška patarlė: drovumas - puikybės požymis. Iš tos pačios operos - baimė būti netobulu. Kodėl žmonės nori būti tobulais? Tiksliau - atrodyti tobulais? Nes viduje jie tai žino, kad tokie nėra. Nes kažkas įkalė - būsi netobulas, niekas nemylės.
O mano blogas įrodo priešingai - kai Sedova netobula - ją skaitytojai myli.
Kai ji gyvena su smirdinčiais liurbiais, kurie ją užknisa.
O dar kažkada skaičiau, kad ligoninėje atliko tyrimą. Grupei ligonių davė kasdieną rašyti apie savo nuoskaudas, nesvarbu - dideles, mažas, nauas, senas. Kai kažkas įžeidė, ar labai supykai ir negali atleisti, ar tu kažką įskaudinai ir neatsiprašei ir negali pamiršti... rašyti viską, ka prisimine, kas neduoda ramybės. Jie tiesiog rašė kasdieną. Niekas neskaitė. Tikslas buvo tiesiog išlieti dūšią. Ir šitie ligoniai pasveiko greičiau ar jų būsena pagerėjo labiau, nei tokių pat, tik nerašiusių. Vat.
Išsipasakoti yra gerai.
Ačiū jums, kad išklausote.

Po pasakojimo apie kaimynus pažįstama moteriškė pakraipė galvą ir nuotoliniu būdu nustatė Krisui lengvą autizmo formą. Iš žvilgsnio ir prisilietimo vengimo. Autizmas. Moka juokauti - reiškia ribinė forma. Aš su autizmu mažai susidūrusi, daugiausia žinių davė labai gera knyga "The Curious Incident of the Dog in the Night-Time" (aut. Mark Haddon) - rekomenduoju. Padeda suprasti kaip jie mato pasaulį. Kitaip.
Sako moteriškė - žmonės su asmenybės sutrikimais dažnai negali žiūrėti tiesiai į akis. Nevisų žvilgsnį gali atlaikyti. Trikdo. Sukelia nerimą. Sako - akys sielos veidrodis. Aš netikiu.  Juk akis tik šiaip organas. Ir nelabai dailus, jei nepridengtas vokų ir blakstienų.
Keista. Ir įdomu. Nors aš ir netikiu sielos langų teorija - bet jei bendraujant pašnekovas vengia akių kontakto - kažkas ne taip.
Su maniškiais viskas ne taip. Psichiatrui užtektų penkioms disertacijoms. Ir dar anegdotams liktų. Pasakoti kolegoms, užsigeriant medicininiu spiritu.
Džo pernai gydėsi nuo alkoholizmo ir depresijos. Pusiaukelėj metė. Prieš kokį mėnesį atkapstė likusius antidepresantus ir nusprendė suvartoti. Negi leisi geram daiktui prapulti? Aišku, nenutraukdamas alaus vartojimo. Klausiu - ar tu įsitikinęs, kad alkoholis dera su antidepesantais? Koks alkoholis, tik pora alaus skardinių. "Pora alaus skardinių" paprastai reiškia bent 8. Nieko. Gyvas.
Džo nemiega. Palengva jo dienotvarkė nusistūmė per pusę paros - ėjo miegot 8 ryto, kėlėsi 4 vakaro. Tada ėjo miegoti 10 valandą ryto ir kėlėsi 6 valandą vakaro... Paskui nusprendė, kad reikia grįžto į žmonišką režimą - nemiegojo dvi paras. Į dieną gėrė 14 puodelių kavos. Atrodė atitinkamai - trypčiojimas vietoje, keistoki judesiai... Neadekvatus žvilgsnis - bet nieko. Gyvas. Tą vieną vienintelę naktį atsigulė 8 vakaro ir miegojo iki ryto. O paskui vėl tas pats. Sakau - gal tu tiek kavos negerk? Oi, žinai, man priklausomybė. Jau 10 puodukų išgėriau ir dar noriu... Bent jau nemeluoja - pripažįsta visas savo priklausomybes ir kiekvieną savaitę žada viską mesti.
Sako - žinai, mes su Džimu vieną kartą nemiegojome 5 paras. Nė valandos. Baigėsi tuo, kad nuogi maudėmės jūroj... Velse. Ir pažįstamų būrys, kaip tyčia, ėjo pro šalį...
 Džimas - nelabai higieniškas, labai barzdotas Džo draugas, iš pasakojimų irgi vaikščiojanti psichiatro disertacija. Kažkada jie gyveno kartu. Džimas gyveno lovoje. Prisitraukęs stalą su kompiuteriu taip, kad galėtų žaisti nesikeldamas. Kėlesi tik į tualetą. Džo jam valgyti nešė į lovą.
Ir Džo tai pasakoja su susižavėjimu balse - kaip tobulą idiliją... Taip, Džo manymu, atrodo idealus gyvenimas...
Ne, Džo ne visai maumas... Ne toks baisiai bjaurus, kaip atrod iš mano pasakojimų... Ne, pasakojimai visiškai atitinkantys tikrovę, aš nė trupučio neperdedu, tikrai tikrai. Bet šalia visos smarvės ir neplautų indų - Džo neblogas bičas. Nedidukas. Bulvianosiškas velso-škotukas. Optimizmu, gal tiksliau px*izmu trykštanti povyza... Toks ežiukas rūke... Bet vieną kartą ėjau su Džo ir Krisu į barą. Dar pradžioj, kai nebuvo jie atskleidę viso savo asmenybės buketo. Ir žinote ką - nepatikėčiau, jei savo akim nematyčiau - Džo per 5 minutes gavo iš karto dviejų ispanaičių telefonus. Kaip taip? Nežinau, gal užslėpti psichai mergaitėms patinka. O Krisas man galantiškai nupirko "pačio pigiausiausio lagerio".

 

Perskaičiau tokią knygiūkštę "The Five Love Languages"(Gary Chapman "Penkios meilės kalbos").
Parašyta labai paprastai ir aiškiai, kad ir vidutinis amerikietis suprastų iš pirmo karto. T.y. galima įtraukti į 4-os klasės mokyklinę programą. Ne, ne, aš čia rimtai. Tikrai siūlyčiau dėstyti mokykloje arba bent jau universitetuose per psichologijos pagrindus. Labai palengvintų gyvenimą daugelyje sričių. Ne tik meilių seilių. Visi gi žmonės žmonės.
Iš dalies ten viskas teisingai parašyta, tik ne visai ir visada.
Neskaičiusiems sutaupysiu keletą brangių gyenimo valandų.
Trumpai drūtai knygos mintis tokia:
Kai žmonės įsimyli, viskas jiems gaunasi lengvai, savaime. Nes įsimylėjimo objektas tampa svarbiausiu pasaulyje. Įsimylėjimas nėra tikra meilė. Nes meilė - valios aktas. Įsimylėjimas yra nevaldomas - negali sau liepti įsimylėti į kažką ir negali panorėjęs išsimylėti. Tai mūsų giminės pratęsimo instinkto dalis, kaip gervių poravimosi šokis ir kačių po langais maurojimas. Maždaug po 2 metų įsimylėjimas praeina, rožiniai akiniai nukrenta ir įsimylėjimo objektas nustoja būti nuostabiausiu žmogum pasaulyje. Va tada ir reikia valios, kad mylėti žmogų. Daugelis autorių teigia, kad meilė ne jaumas, o veiksmas. Sąmoningas veiksmas ir ne visada lengvas.
Ir žmonės iš prigimties ir iš tėvų įtakos turi 5 meilės kalbas. T.y. veiksmai, kurie parodo, kad žmogus tave myli. Neužtenka mylėti giliai savyje. Reikia parodyti. Sako - aš žinau, kad jis/ji mane myli, aš tai tiesiog jaučiu. Vis gi "tiesiog jausti" neužtenka. Tai veiksmų ir žodžių derinys, kuris sukuria meilės atmosferą.
Vieniems tai palaikymo žodžiai - tu gražiai atrodai, koks tu protingas, ačiū, kad padėjai suplauti lėkštes...
Kitiems kartu praleistas laikas - kartu gaminti maistą, išvykos, žaidimai, pasivaikščiojimai, pokalbiai.
Kita kalba - dovanos. Nebūtinai sabalo kailiniai ar aukso žieidai. Gėlė, maloni smulkemena. Jei žmogus dovanoja kažką, reiškia, jis apie tave galvojo, žino, kas tau patinka, prisimena, kas tau svarbu.
Ketvirta kalba - pagalba. Jei jis sutaisė mano dviratį, reiškia jis mane myli. Aš žinau, kad ji mane myli, nes ji kasdieną gamina man valgyti ir prižiūi namus.
Penktoji kalba - prisilietimai. Tame tarpe ir seksas, bet ne tik. Paliesti praeinant pro šalį. Apkabinti, lakyti už rankos.
Tai va. Tokios jos, tos kalbos.
Aišku, knygoje pateikiamas milijonas pavyzdžių, kaip Džonas ir Merė, Polas ir Sara, Džimas ir Džesika, bei kiti dori ir giliai religingi amerikonai buvo ties skirybų riba, o pradėję naudoti aukščiau išvardintas kalbas, stebuklingai išgelbėjo savo santykius. Tik reikia suprasti ar tiesiog paklausti savo partnerio, kas jam svarbiausia ir ko jam trūksta.
Aš ilgai galvojau, kas man svarbiausia. Turbūt, kad viskas. Jei žarstys komplimentus ir dovanas, bet nieko nedarys namie, tik valgys ir mėtys kojines - komplimentai neveiks. Jei darys visą namų ruošą ir laikys už rankos, bet sakys, kokia graži mūsų kaimynė... irgi kažkaip.
Mano manymu, viskas turi eiti drauge.
Jeigu įdomu, čia yra testas, jei įdomu sužinot, kas jums svarbiau.
Man gavosi:
5 Words of Affirmation
10 Quality Time
6 Receiving Gifts
1 Acts of Service
8 Physical Touch

Bandau auklėti save. Kaip sako rusai "расти над собой" (augti virš savęs). Tam reikalui pasiėmiau knygų iš bibliotekos, pasidėjau ant lovos viršugalvio, kad visiems būtų aišku - į šį reikalą aš žiūriu rimtai. Knygos, kaip žinia, visada priduoda rimtumo, kaip ir akiniai. Kindlai irgi. Bet vis gi popieriniai leidiniai labiau. 
Kreipiausi pas specialistus. Vienas gyvenimo treneris aka koučeris išsigandęs užduoties sudėtingumo susižalojo kelią, kitas pardavė namą ir išsikraustė. Iš to darosi aišku, kad Sedovos auklėjimas baisus reikalas.
Jiems gerai. Gali pabėgti, pasislėpti. O man? Nuo savęs nepabėgsi. Teks pačiai save koučinti.

Pasidariau savo prioritetinių sričių sąrašą. Ilgais sąrašais aš netikiu, jie gąsdina ir svirdina rankas.

1. Kaltės jausmas.
2. Atidėliojimas.

Kam kovoti su kaltės jausmu? Kaltė ėda žmogų iš vidaus ir neleidžia realizuoti savo potencialą.
Pagrindis kaltės jausmo šaltinis - hipermegagenialių projektų nedarymas.

Pirmas punktas tiesiogiai susijęs su antru. Atidėliojimas. Hipermegagenialių projektų darymo atidėliojimas. Blogai. Labai blogai. Kai atidedi darbą toliasniam laikui (rytoj, kai geriau jausiuos, kai nebūsiu tokia pavargus, kai niekas neblaškys...), atsiranda tarpas, tuštuma tarp užmanymo, idėjos ir jos įgyvendinimo. Kūrybinė energija prapuola toje tuštumoje. Kuo tas tarpas didesnis, tuo mažesnis noras grįžti prie darbo. Tas tarpas, kaip juodoji skylė susiurbia energiją, valią, motivaciją, entuziazmą, įkvėpimą, užduoties patrauklumą ir aktualumą.
Rezultate - pilni stalčiau ir kampai neužbaigtų projektų. Į juos pažiūrėjus apima kaltės jausmas. Kaltės jausmas smugdo pasitikėjimą savimi ir formuoja painius ir pavojingus mąstymo modelius.

Todėl reikia imti diržą. Labai geras motyvacijos šaltinis.

Dar noriu pasidalinti psichologės Olgos Krasnikovos mintimis apie bendravimą.

Dažnai sutikdami įžeidų žmogų, mes pradedame veidmainiauti, pataikauti ir galvojame, kad taip pasireiškia mūsų gerumas - kad tokiu būdu mes juo rūpinames: patarnaudami jo įžeidumui mes darome jam gerą. Bet taip nėra.
Veidmainystė ir pataikavimas negali būti dorybėmis, nepriklausomai nuo to, kokių motyvų paskatinti, taip pat, kaip ir mūsų pakantumas.
Kuo skiriasi pakantumas ir tolerancija? Pakantumas - tai, kai viduje aš visus savo jausmus užspaudžiau. Nepasitenkinimą, nesutikimą, susierzinimą, kartais net neapykantą. O išorėje aš šypsausi, linksiu galvą, pritariu ir neprieštarauju. Bet tai neturi nieko bendro su tolerancija. Todėl, kad tolerancija - tai vidinis priėmimas be pasipiktinimo, kito žmogaus smerkimo ir pykčio.
Dažnas pakantumo rezultatas - apkalbos. Nes čia aš iškentėjau, ištvėriau, bet paskui einu į kitą vietą, kur jaučiuosi saugus ir ten aš jau viską išklosiu, ką aš galvoju apie kito žmogaus elgesį. Todėl toks pataikavimas prie gero nepriveda.
Svarbu atsiminti, kad už savo jausmus atsakingas pats žmogus. Aš negaliu įžeisti ir manęs negali įžeisti. Aš galiu tik įsižeisti. Tai mano pasirinkimas kaip aš reaguoju ir kaip ilgai, ir ką paskui su tuo įsižeidimu darau. Arba aš apmąstau situaciją ir priimu tam tikrus veiksmus, arba aš savo įsižeidimą palaikau ir puoselėju.
Be to, įsižeidimas gali būti puikus manipuliacijos būdas. Todėl pataikauti jam nėra jokios prasmės.
Anksčiau ar vėliau žmogus gali sužinoti, kad, pasirodo, mes su juo nesutinkame ir, kad visą tą laiką mes jį tik pakentėme. Iš kur sužinos? Greičiausi iš mūsų pačių. Pakantumas baigsis ir mes jam išklosime viską, kas ilgus metus kaupėsi. Ir jam tai bus skaudus smūgis ir nusivylimas. Tai yra, mes kentėjome dėl santykių išsaugojimo, o iš tiesų, santykiai pastatyti ant veidmainystės, palaipsniui griuva.

Mitai apie atleidimą

Jau kažkada rašiau apie atleidimą. Dabar noriu pasidalinti psichologės Olgos Krasnikovos požiūriu šia tema.

Dažnai žmonėms kyla klausimas "kada jau laikas atleisti?" ir "ar viską galima atleisti?"
Atsakymas vienareikšmiškas: atleisti galima viską.
Bet iš karto iškyla mitai apie atleidimą, kuriuos dažnai girdime.

Mitas Nr.1: "Atleisti, reiškia pamiršti"

Kai kurie žmonės mano, kad atleisti - reiškia pripažinti, kad "nieko nebuvo". Kad nieko baisaus nenutiko, nieko blogo žmogus nepadarė.
O jeigu iš tikrųjų padarė? Mes jį kaip ir išteisiname, ir išbaliname, ir juodą vadiname baltu. Bet tai neturi nieko bendro su atleidimu. Nes atleisti - tai nereiškia nuvertinti poelgį.
Atleidimas neneša savyje nuvertinimo tos žalos, to blogio, kurį žmogus jums padarė. Atleidžiame žmogui, asmenybei, bet poelgis nenurašomas.
Mes neturime tam, kad įtikti žmogui ar dėl santykių išsaugojimo atsisakyti įvardinti netesingus poelgius. Labai svarbu atskirti atleidimą nuo išsiaiškinimo. Išaiškinant labai svarbu vadinti daiktus savo vardais. Jei tai ne subjektyvūs jausmai, o tikrai objektyvi, akivaizdi situacija, kai žmogus stipriai pavedė, išdavė ar apgavo.


Mitas Nr.2: "Neatleisiu, kol neatsiprašysi"

foto: Nina Leen

Dar vienas mitas: atleisti galima tik jei žmogus pats paprašo atleidimo. Nieko panašaus. Mes atleidžiame ne dėl kito žmogaus, o dėl savęs.
Kas yra nuoskauda? Tai aš nešioju pyktį ant kito žmogaus savyje. Ir tas pyktis, kaip fizinė įtampa kažkur viduje gyvena. Klausimas "kur - širdyje ar galvoje?" - retorinis klausimas, bet svarbiausia, kad tą pyktį aš nešioju savyje.
Atleidimas nepriklauso nuo to, ar kitas žmogus pripažįsta, kad tai, ką jis padarė - blogis, ir kad tą blogį padarė jis, ar nori jis, kad jam atleistų, o priklauso nuo to, ar noriu aš toliau nešioti tą pyktį. Beje, tas pyktis yra ne jo, o mano paties - tai, kad aš ant jo pykstu, tai, kad aš jį smerkiu, tai, kad aš jo nepriimu. Tai psicholigiškai sunki našta su savidistrukcijos elementais.
Žmonės saugo savo skriaudas dešimtmečiais, galvodami, kad tokiu būdu jie baudžia skriaudėją, bet visų pirma, jie baudžia patys save.


Mitas Nr.3: "Atleidžia tik silpnieji".

Kitas mitas, kad atleidimas - silpnybės požymis. Jei atleisi - būsi kaip skuduras. Bet iš tiesų, atleidimas reikalauja vidinės tvirtybės ir jėgos. Juk tam, kad atleisti reikia nemažai vidinių pastangų, kad atskirti tą skausmą, kurį mes patyrėme nuo mūsų santykių su žmogumi.
Skausdmas - gali likti. Ne visada įmanoma atleidus žmogui pamiršti tai, ką jis padarė. Skaudus pėdsakas gali šilikti visą gyvenimą, bet tai nereiškia, kad žmogus neatleido.
Mes neatsimename tos vinies, už kurios užsikabinome vaikystėje, bet randas liko visam gyvenimui. Mes nepykstame, nesmerkiame, mes jau seniai atleidome, bet traumos randas gali likti ir kartais priminti apie save.
Reikia turėti omenyje, kad ne visada atleidimas reiškia skausmo pabaigą. Jei žmogus prisimindamas įvykį jaučia skausmą, tai nereiškia, kad jis neatleido.
Atleidimas kaip "nusprendžiau ir atleidau" - neįmanomas. Be jausmų, be vidinių pastangų ir darbo joks atleidimas neįmanomas.


Mitas Nr.4: "Praeis savaime"

Taip pat ir atvirkščiai - "kai viduje visi jausmai praeis, tai kažkaip savaime atsileis, be mano valios" - irgi netiesa. Savaime neatsileidžia.
Atleidimas - tai valios ir jausmų derinys. Aš priimu sprendimą ir toliau emiciškai tą sprendimą kažkokiu būdu vykdau. Atleidimas - tai ne aktas, kad va taip "viens ir viskas", "nukirtau", o procesas. Ir kai kuriais atvejais tai ilgalaikis procesas, kuris priklauso nuo traumos gilumo, nuo patirtos žalos lygio.
Yra pasakymas, kad atleidimas - tai vienpusė atsakomybė ir vienpusis atvirumas. Atleidimas nesitiki abipusio atsako (idealiame variante). Ir atleidimas nereiškia automatinio susitaikymo: jei aš atleidau žmogui, tai aš ir toliau su juo puikiai bendrausiu. Žmogus gali pasielgti taip, kad tolimesnis bendravimas su juo tampa nebeįmanomu.
Tai yra, jei aš atleidau, tai dar nereiškia, kad aš ir toliau su juo draugausiu kaip ir anksčiau, kad mūsų santykiuose niekas nepasikeis. Kartais keičiasi, ir keičiasi kardinaliai.


Atledimas kaip dovana

 Foto: Ansel Adams

Atleidimas - tai mano laisva dovana kitam žmogui. Aš tai jam dovanoju nesitikėdamas nieko mainais.
O ko mes tikimės?
Mes tikimės, kad jis pasikeis, pasitaisys, suvoks savo klaidas, atgailaus... Ne, nebūtinai, neprivalo. Gali. Mes, savo atleidimu, kam kaip ir padedame, priimdami jį tokiu, koks yra. Bet tai ne garantija.
Atleidimas - vienu metu ir dosnumas, ir rizika.
Dosnumas - nes tai iš tiesų toks dvasios veiksmas, o rizika - nes nežinai, kur tu rezultate atsidursi. Mano atleidimo rezultatas nežinomas nei man, nei kitam žmogui.

Įpročiai valdo mus

Roy Lichtenstein

Prieš Naujus metus dauguma žmonių susirūpina šampano atsargom savo gyvenimo prasme ir kokybe. Peržiūri nenuveiktus darbus, nepasiektus tikslus ir nenumestus kilogramus. Tada prižada sau visa tai ir dar daugiau padaryti kitais metais. Nereikia būti Nagliu Šulija, kad išpranaušauti - rūkoriai rūkys, o pilvūzai ir toliau dejuos vos įsisprauzdami į per mažus džinsus.
Mes visi turime blogus įpročius ir neturime tų, kurių norime, kuriuos tėvai, mokytojai, sutuoktiniai ir mes patys  bandėme išsiugdyti ne tik po naujų metų. Daugiau mankštintis, praleisti laiko gryname ore, sveikiau valgyti, produktyviau panaudoti laiką... Daug knygų ir patarimų parašyta šia tema, jų autoriai susikrovė turtus, o skaitytojai perskaitė, padėjo į lentyną ir toliau prokrastinuoja žiaumodami bandelę priešais televizorių.
Baksnodama pirštu spyruokliuojantį pilvą, eilinį kartą galvodama apie visus tuos "labai gerus pratimus", kurių nedarau, aptikau įdomų ir vertą dėmesio straipsnį. Angliškas originalas čia.
Jo autorius teigia, kad:
Mankštintis kasdieną yra lengviau, nei 3 kartus per savaitę.
Pakeitus10 patiekalų, pasikeis 90% mitybos įpročių.
Išmokti naują kalbą ar kitus įgudžius galima per 5 minutes į dieną.

Kam vargintis keičiant įpročius?

Idėja labai paprasta: galima automatiškai daryti tai, kas paprastai reikalauja valios pastangų.

Daugumos žmonių naujametinis pažadas mankštintis būna pamirštas jau vasarį. Tai atsitinka todėl, kad išlaikyti tokį elgesį reikalauja daug pastangų.
Bet turint įpročius, nebereikės tiek valios pastangų, jie tiesiog įvyks nesąmoningai. Šita idėja - kad viskas, kam paprastai mes iššvaistome tiek valios energijos, gali būti padaryta lengvai, turi daug žavesio. Net jeigu visiškas automatizmas yra neįmanomas, jūs galite padaryti tuos veiksmus daug lengviau ir gyvenimas taps smagenis.

Kaip pakeisti įprotį

Pirmiausia yra pereinamasis įpročio formavimo laikotarpis. Tai yra laikas, kai jūs dedate pastangas automatizuoti įprotį.
Galima įsivaizduoti prisitaikymo laikotarpį kaip raketą išeinančią į orbitą. Ji naudoja kurą, kad įveikti gravitacijos lauką. Jei eiti teisinga trajektorija, jūs galite išeiti į orbitą ir jau nenukrisite ant žemės. Tikslas kuriant įprotį yra pasiekti orbitą (įprotį) anksčiau nei pasibaigė kuras (valios jėgos).

Kaip ir raketa, daug kas priklausys nuo to, kaip jūs elgsities pereinamuoju laikotarpiu. Neteisinga trajektorija ir jūs galita sunaudoti tonas kuro ir niekada nepasiekti orbitos. Teisingas požiūris gali palengvinti įpročio keitimą.

Foto: Angela Kesp

1. Nustatykite formavimo laikotarpį.

Rekomenduojamas laikotarpis 30 dienų. Jei pasirinktsite per trumpą - nespėsite pasiekti orbitos. Per ilgą - nesukaupsite pradinės motivacijos traukos jėgai įveikti.
Per tas pirmąsias 30 dienų jūsų tikslas paprastas - paversti elgesį įpročiu. Tai gali užimti ilgiau, nei 30 dienų (studijos parodė, kad reikia 66 dienų suformuoti tikrą įprotį), bet tai pilno susikoncentravimo periodas.
Įpročio formavimas skiriasi nuo to, ką dauguma žmonių įsivaizduoja pirmą kartą keisdami įpročius. Dažniausiai žmonės siekia rezultatų - jie nori numesti svorio, gauti paaukštinimą ar ištobulinti įgudžius.
Bet formuoti įprotį yra ne tas pats, kas pasiekti rezultatą.
Dauguma žmonių sunkiai suvokia, kad pasiekti norimą rezultatą daug lengviau, kai tu jau turi įprotį. Būti sportišku yra lengva, kai lankaisi sporto salėje kiekvieną dieną. Būti geru rašytoju lengviau, jei tu jau kasdieną rašai. Įprotis sėkmės pirmtakas.

Susikoncentruok 30 dienų pereinamajam prisitaikymo laikotarpiui.

2. Daryk tai kasdieną.

Kita dažna klaida, kad žmonės tiki, kad atliekant veiksmą 3 kartus per savaitę yra lengviau, nei daryti tai kasdieną.
Naiviai mąstant, tai turi prasmės. Nes jei kasdieną praleisi po 30 minučių sporto klube, tai užims 3,5 valandas į savaitę - pakankamai daug laiko iš užimtos dienotvarkės. Einant dukart - tik 1 valandą.
Tokios logikos problema yra manymas, kad laikas čia yra pagrindinis faktorius. Bet, išskyrus retus atvejus, laikas dažniausiai niekada nėra lemiamas rodiklis. Daugumai žmonių, jei sudėtumėte visus iššvaistytus vilkinimo ir blaškymosi momentus bei tarpus tarp darbų, tikrai liktų daugiau nei kelios valandos.
Jei netrūksta laiko, kodėl tada taip sunku "rasti laiko"?

Esmė tame, kad mes galime rasti laiko, bet ne energijos. Eiti į sporto klubą, kai tai nėra įprotis, reikalauja valios pastangų. Po užimtos dienos, jūs tikriausiai jau neturite daug laisvos valios atsargų.

Susitelkti į kasdieninį įpotį, nei 3 kartus į savaitę yra geriau, nes įpratimas yra stipresnis ir įprotis greičiau tampa automatišku. Jei mankštintis kasdieną, tai greitai taps kasdienės dienotvarkės dalimi. Šios metodikos autorius bandė 4 formavimo periodus, kol įprotis pagaliau įsitvirtino. Po to, įprotis liko 6 metams, ir daugiau nebereikia kasdieną mankštintis, norint jį išlaikyti. Kasdienis mankštinimasis buvo lemiamas skirtumas tarp trijų nesėkmingų bandymų ir galutinės sėkmės.

Padarykite įprotį kasdieniu.

Foto: Fan Ho

3. Pakeiskite didžiausius prarastus poreikius

Per prisitaikymo laikotarpį ir kasdienius įpročius jūs keičiate savo trajektoriją, kad pasiekti orbitą prieš tai, kai pasibaigs jūsų kuras. Prarastų poreikių keitimas, tai būdas traukos jėgai sumažinti - taip bus mažesnė tikimybė, kad jūs silpnumo akimirką nuslysit atgal prie blogų įpročių.
Pagalvokite, kiek prirašyta knygų apie dietas. Kiekviena iš jų skelbia stebuklingą būdą svoriui numesti ir kiekviena žada, kad ja bus lengva sekti. Dabar pagalvokite, kiek žmonių iš tiesų jų laikosi. Kas gaunasi?
Dalis problemos tame, kad dietos siekia tik pašalinti blogus įpročius: "navalgyk šito!". Bet tai palieka tuštumą, kuri traukia žmones atgal prie netvarkingos mitybos.

Manoma, kad žmonės nori kuo daugiau įvairovės - kitaip, kodėl būtų sunku laikytis apribojančių dietų?
Straipsnio autorius rado kitą atsakymą. Žmonės nenori įvairovės. Iš tiesų, pagrindianiai 10 patiekalų sudaro 90% vidutiniško žmogaus meniu. Jei įvairovė tokia svarbi, kodėl žmonės visada valgo tuos pačius patiekalus?
Kai  prieš 5 metus jis perėjo prie vegetarinės mitybos, jis galvojo mažiau apie tai, ko neturėtų valgyti ir daugiau apie naujų "Top 10" patiekalų kūrimą. Jei jis galėjo pakeisti savo meniu patiekalais, kurie atitiko jo mitybos įpročius ir patenkino skonio receptorius, tai valios jėgos buvo reikalingos tik ne tokioms dažnoms progoms kaip valgymas už to meniu ribų (restoranai, šeimos pietūs).

Kažko atsisakydami, neužmirškite pakeisti 80-90% naujais.

Foto:Rodney Smith

4. Pradėkite galvodami apie startą

Woody Allen pajuokavo "80% gyvenimo yra pasirodymas". Su įpročiais net gi daugiau.

Sudėtingiausia įpročių keitimo dalis yra pirmas žingsnis. Jei jums pavyko tai padaryti, kita, paprastai, eina lengvai.
Tai lengva suprasti intuityviai. Sportavimo sunkioji dalis - pirmas žingsnis į sporto salę. Rašymo - atversti tuščią lapą. Nugalėti atidėliojimą - pirmosios penkios darbo minutės.
Tai reiškia, kad išmokti kalbą ar kažką naujo nereikia pradėti pažadais tam skirti daug begalę valandų kas savaitę. Paprasčiausiai, nusiteikimas pradėti 5 minutes kasdieną, mokys jus priprasti prie naujo įpročio.
Kai pereinamasis periodas baigsis, bus daug paprasčiau padidinti pastangas, negu kurti įprotį nuo pradžios.
Kadangi pereinamasis pripratimo periodas yra varžybos tarp ketinimo pasiekti orbitą ir kuro išnaudojimo, šitas principas turi didžiulę reikšmę. Pirmųjų 5-15 įpročio minučių vystymas reikalauja dešimtosios pastangų dalies, netgi kalbant apie sudėtingus įpročius galima padaryti juos nesąmoningais prieš pradedant nerimauti dėl jų vykdymo.
Vienas būdas tai padaryti, yra įsipareigoti tik pirmam žingsniui per 30-ties dienų laikotarpį, paliekant likusią dalį pasirinktinai. Pvz., pasižadant bėgioti kasdieną, bet neįsipareigoti tam tikrai distancijai (leidžiant sau bėgioti tik 15 minučių, jei tikrai neturit laiko).
Šio požiūrio privalumas, kad net su minimaliais įsipareigojiomais (5-15 minučių), jūs, ko gero, dažniausiai  padarysite visą darbą iki galo.

Koncentracija pirmoms jūsų įpročio 5-15 minučių turi būti privaloma per pirmąsias 30 dienų.

Įpročių apsėsto gyvenimo rezultatai

Gali atrodyti, kad veiksmų kartojimas tūkstantį kartų pavers jus robotu, jūs kaip apsėstas kartosite savo įpročius ir nebeliks vietos spontaniškumui ir džiaugsmui.
Bet patirtis parodė priešingai - žinojimas kaip pakeisti įpročius suteikia laisvės. Kaip meistriškumas leidžia pianistui groti bet kurią melodiją, taip pradinis gebėjimas duoda lankstumą.
Žinojimas kaip kurti įpročius leidžia skirti energiją kitiems pomėgiams. Geriau skirti laiko tam, kaip rašyti įdomiau, nei jaudintis dėl žodžių kiekio ar tapti stipresniu, nei kaltinti save tingėjimu.

Mus visus valdo įpročiai. Skirtumas tame, ar tu kontroliuoji įpročius, ar jie kontroliuoja tave.

Psichologai viską apie visus žino.
Jie net pvz., teigia, kad žmonės atideda iki paskutinės akimirkos darbą, kurį turėjo ir galėjo padaryti jau senų seniausiai - dėl nesekmės baimės. Žmogus taip tarsi apsidraudžia - va jei aš turėčiau daugiau laiko, aš jums tokį šedevrą parodyčiau... bet ot nespėjau.


Va taip va.

Dar apie laimę

Amerikiečių psichologai "The Psychological Science" žurnale praeitais metais pateikė straipsniuką apie laimę.

Pagrindinis laimės raktas jų nuomone yra mokėjimas džiaugtis smulkmenomis. Jie tvirtina, kad pagal daugiamečių tyrimų rezultatus tie žmonės, kurie  visą gyvenimą išlaikė sugebėjimą mėgautis mažais džiaugsmais, būdami senyvo amžiaus greičiau pasveiksta po ligų ir gyvena 7 metais ilgiau.

O štai 10 banginių, ant kurių, mokslininkų manymu, laikosi žmonių laimė:

1. Dalintis laimingomis mintimis su aplinkiniais.

2. Analizuoti laimingus atsiminimus.

3. Dažniau pačiam save girti

4. Viduje susikoncentruoti ties maloniais pojūčiais.

5. Galvoti, kad viskas yra geriau, nei galėtų būti.

6. Visa galva pasinerti į jums patinkančią veiklą.

  

7. Apsimesti laimingu net nepačiais geriausiais gyvenimo momentais.

8. Akcentuoti pačius laimingiausias gyvenimo akimirkas.
  

9. Vyti šalin niūrias mintis, baimes ir abejones.

10. Kuo dažniau sakyti "ačiū".

Be to, mokslininkai teigia, kad laimė ir nelaimė plinta, kaip infekcijos. Tai patvirtina Fremingemo kardiologiniai tyrimai. Aplink laimingus ir nelaimingus žmones susikuria atitinkami socialinių kontaktų klasteriai (vieningos, lokalios grupės). Įdomu tai, kad nelaimingumas yra labiau užkrečiamas: kiekvienas laimingas Fremingemo gyventojo draugas padidino jo galimybe tapti laimingu 11%, o kiekvienas nelaimingas padidino galimybe tapti nelaimingu net dvigubai.

Laimės ir nelaimės plitimas turi dar vieną panašumą su infekcinės epidemijos plitimu: jei žmogaus laimingų/nelaimingų kontaktų padidėjimas padidina tikimybę perimti atitinkamą būseną ("užsikrėsti"), tai tos laimės/nelaimės būsenos trukmė ("liga") nuo išorinių faktorių nepriklauso.

Taigi, kiekvienas pats yra savo laimės kalvis. Man labiausiai patiko punktas apie savęs girimą. Girkime save, girikime!

Dar apie meiles

O va kažkokie anglų mokslininkai mano, kad europinėje kultūroje egzistuoja 9 meilės rūšys.

1. Pirmoji jų sąraše meilės forma vadinama "abipusis pasitikėjimas". Šio jausmo tikslas - padaryti partnerius geresniais ir maksimaliai atskleisti jų asmenybę.

2. Po to seka meilė, vadinama "Kupidono strėlė". Tai meilė-aistra, tokia intensyvi, kad žmogus praranda gebėjimą blaiviai mąstyti.

3. Trečioje vietoje - hedonistinė meilė, atsirandanti kaip noras tiesiog gauti malonumą ir nieko daugiau.

4. Toliau - "meilė kaip aukščiausia žmonių ryšio forma". Jos pagrindas, kaip teigia psichologai, tikėjimas, kad meilė - pats giliausias žmogaus jausmas.

5. Sekantis variantas - "demitologizuojanti meilė", atsirandanti kaip kritinis požiūris į mitą apie romantinę meilę.

6. "Meilė kaip trumpalaikis nuotykis".

7. "Meilė kaip socialinio vaidmens vykdymas", kai noras tapti vyru ar žmona padiktuotas socialinių normų.

8. Meilė-draugystė.

9. "Dvinarė meilė" - kai partneriai susilieja į vieną visumą, statydami bendrus interesus aukščiau už asmeninius.