Ata Mohammad

Pievelėje Motiejus susirado daug draugių. Tiesą pasakius, jis į jas net nežiūri, trepsi savo reikalais, laukia pravažiuojančių traukinių. Drauges linksminti tenka man.
Yra dvi keturių metų dvynukės pakistanietės. Kaip du vandens lašai ir aprengtos vienodai. Tokios klasikinės dvynukės kaip iš filmo, kurios visada vaikšto kartu.
Prieina, atsisėda ant žolės priešais. Tyli.
- Mes turim vikšrelį, - sako viena.
Ir parodo susisukusį ant pavytusio pienės lapo žalią vikšrą.
- Jis serga, - tęsia kita.
- Mes juo rūpinames.
- O gal jis tiesiog miega? - siūlau savo versiją..
- Ne, - mano versija nediskutuotinai atmesta.
- Jis serga, - galutinė diagnozė.
- Mes juo rūpinames.
Čia vikšrelis nukrito nuo pavytusio pienės lapo į žolę. Žalio vikšrelio žalioj žolėk nesimato. Mergaitės kantriai bando jo ieškoti ilgas dvidešimt sekundžių.
- Jis pabėgo, - sako viena.
- Einam, rasim kitą.
- Kad turetumėm kuo rūpintis.
Vat tau moteriška psichologija nuo mažų dienų.
Tas noras kažkuo rūpintis užkoduotas genuose.
Berniukai bomborduotų vikšrelį ir visaip kitaip skandintų baloje. Mokslo vystymo tikslai. Progreso juk nesustabdysi.
Sėdėjau ant žolės ir juokinga, ir graudu.
"Šitas pabėgo, einam rasim, kuo rūpintis".

Man kartais atrodo, kad aš esu visatos eksperimentas, kaip nereikia daryti.
Nereikia kramtyti nagų. Ir visata iškišusi iš kvazaro išmintingą šaltos šviesmečių šviesos nutviekstą pirštą (kiek daug sviesto) su dailiai nusmailintu nagu rodo - kramtysi nagus, būsi kaip ieva sedova. Ir Mozė išsitraukęs akmens plokštę paskubomis kala: "Upd. 11. Aš viešpats tavo sakau - nekramtyk nagų savo." Ir visi išsigandę nustoja. Ir visatoje vėl įsivyrauja taika ir harmonija. Į mano pusę šviesmečių šviesos nutviekstas pirštas net nepažiūri, tik numoja - ai... ech... tebunie, sedova, kramtyk... ką jau čia su tavim...
Išmintingas pirštas sulenda atgal į kvazarą snausti iki sekančio futbolo čempionato.
Žinau, normalumo nebūna. Ką aš vadinu normalumu - gebėjimą nekomplikuoti, nekapstyti šiknoj sliekų ir netaisyti to, kas gerai stovi.
Bet kai smegenų pusrutuliai nusileidę į krūtinės lygį ir kliuksi pieno puta, o ant pieno putos plaukia pampersų avinėliai ir barškaliukai - na jus suprantat - nebėr žmogaus. Tą jau jūs pastebėjot.
Normalios moterys turi vyriškius, kurie kasdieną parneša joms po mamutą, pabučiuoja vaiką, paglosto šunį ir katinas galanda nagus į jų gauruotas kojas. O aš pati medžioju mamutus, piešiu medžiokles scenas ant urvo sienos, šoku lietaus šokį ir mokinu Motiejų mamuto medžioklės ypatybių. Mamuto vaidmenį atlieka Styvas - Motiejus iškėlęs rankas su aršiu kovos šūkiu puola Styvo link, tas pamiršęs savo antsvorį, vikriai palenda po kėde, kuri vaizduoja savanos bruzgynus.
Ir štai atsiranda vyriškis. Apžiūri mano urvą, medžioklės scenas palubėj, pasikaso pakaušį ir sako - aš jums duosiu savo pavardę ir daug mamutų.
Čia mano pieno puta susimaišo su pampersais į neestetišką košę, barškaliukai isteriškai muša aliarmą.
Nes jis visas toks iš Afrikos. Ne koks politkorektiškas pusiau-ono-anglas. Jis netgi žino už kurio galo laikyti plaktuką. Ir jokie išlyginti marškiniai, parfumai ir nušveisti batai to nepaslėps.
Ir tada mano smegenys sukliuksi krūtinėje - aš gi tokia visa pažeidžiama, aš gi su vaiku ant rankų, o jeigu tas, o jeigu anas... ir momentaliai pamirštu, kad aš pati moku medžioti mamutus, laikyti plaktuką ir netgi kočėlą ir jokios afrikos nepramuš mano žemaitiškų ir kazokiškų kraujų.
Ir tada mano smegenų ląstelės iš skystos pieniškos būsenos perėjo į kietąją, susigrupiravo karė ar gal vėžlio rikiuote, pasitarė tarpusavyje, pasikuždėjo, nubalsavo ir tarė:
- blem, sedova, ko čia tu dabar pavirtai į manų košę? Pažeidžiamumas nėra silpnumas. Būti pažeidžiama nereiškia būti trapia ir lengvai sulaužoma. Tai nėra potencialios aukos pozicija. Jeigu tu suvoki ir priimi savo pažeidžiamumą kaip vieną iš savo žmogiškos esaties briaunų - tai yra jėgos ir pusiausvyros pozicija. Normalu ir sveika būti pažeidžiama, būtų priešingai, jeigu tu tai neigtum ir ignoruotum. Pažeidžiamumo suvokimas padeda išstatyti savo ribas ir standartus. Na, viską tu pati suprati. Go for it.
Ir tai suvokus man pasidarė ramu. Pampersai ant pieno bangų keterų susilankstė į dailiausio orginamio gulbės. Ties horizontu praskrido drugeliai.
Ir kažkur už storos vakuumo kaldros girdisi kaip kvazare visatos pirštas pats save kramto.


P.S. jeigu ką - aš žinau, kad šviesmetis atstumo matas.

Gerasis feisbukas man pasiūlė prisijungti prie Pietų Mančesterio natūralaus vaikų auginimo grupės. Maitinimas krūtim, miegojimas kartu, nešioklės, daugkartinės sauskelnės ir t.t. Padvejojau, bet nuėjau į jų grupės susirinkimą pasivaikščiojimo ir pažinčių darymo tikslais, bo šitame rajone aš nieko nepažįstu. Susirinkime susirinko tik aš ir grupės vadė, kitos narės dalyvavo maitinimo krūtim festivalyje, kuris vyksta Mančesterio universitete visą savaitgalį. Maitinimas krūtimi - valstybinės svarbos reikalas.
Supratau - į vaiko auginimą aš žiūriu atsainiai. Neturiu aiškios partinės linijos.
Prieš vaikui gimstant perskaičiau porą knygų. Viena kategoriškai liepe nepaleisti vaiko nuo rankų nei akimirkai, neleisti jam vienam verkti ir būtinai miegoti kartu iki pilnametystės, nes kitaip jis jausis vienišas ir nesaugus šiame pasaulyje ir nueis šunkeliais, kita - miegoti atskirai ir leisti verkti, kol išsikrioks, sudaryti dienotvarkę kūdikiui ir jos griežtai laikytis, nesitaikyti prie vaiko poreikių - kitaip paauglystėje vaikas nutrūks nuo grandinės.
Pirmoji knyga buvo plona - įveikiau. Antroji užkniso dienotvarkės akcentavimu - taikant vaikui dienos režimą neišvengiamai jo reiktų laikytis pačiai, o nuo žodžio režimas man darosi bloga. Supratau - daugiau knygų šia tema neskaitysiu.
Jeigu paauglystėje vaikis nutrūkęs nuo grandinės nueis šunkeliais - ką padarysi.
Neturėdama aiškios pozicijos vaiko auginimo stiliaus klausimu darau taip, kaip man paprasčiausia - miegame kartu, maitinu krūtim, naudoju neekologiškas sauskelnes, valgau bet ką ir daug šokoladinių sausainių.
Miegojimas kartu yra ne pagal taisykles. Čia jau toks pasipriešinimas sistemai.
Pas mane lopšys stovi dėl vaizdo - kad atėjus vizituojančiai sveikatos tikrintojai nekiltų noras posrtingauti apie miegojimo kartu mirtiną pavojų. Taip, Anglijos sveikatos ministerija įspėja - miegojimas su kūdikiu vienoj lovoj didina kūdikio mirties riziką.
Tai va.
Grupės vadė - veganė su plaukuotom pažąstim, gimdė namie, iš visko matosi - ji prieš sistemą. Plaukuotos pažąstys - tai rimta. Tai viešas savo gyvenimo pozicijos pareiškimas.
Paklausė ar aš atėjau dėl daugkartinių sauskelniųtekos - kur jas galima pasiskolinti pabandymui, bet, deja, daugkartinės sauskelnės iškeliavo į maitinimo krūtimis festivalį. Kaip gaila, pasakiau aš su džiaugsmu širdyje.
Mane žavi žmonės su aiškia gyvenimo pozicija. Nonkomformizmas, cosmopolotianinių standartų atmetimas... Aš antakių nepešioju jau kokį mėnesį. Nes dėl kilimų plovimo sukeltos daiktų migracijos gerasis pincetas dingo be žinios. Kitiems ir tai gali atrodyti kaip nonkonformizmas.
Pala. Apie ką iš viso aš čia bandau papasakoti.
Apie aktyvią vaikų auginimo poziciją.
Ne apie pažąstis. Kiekvieno žmogaus kūnas yra tik jo asmeninis reikalas. Kol nesmirdi.
Pasikalbėjom. Ji turi knygų apie viską. Apie miegojimą kartu su vaiku irgi turi. Nes tai - gyvenimo pozicija. Kai turi gyvenimo poziciją - turi galėti ją apginti. Todėl reikia išmanyti miegojimo su vaiku istoriją ir kultūrinį aspektą. Aš pozicijos šiuo klausimu neturiu. Miegu kartu - nes tai mano mažiausio pasipriešijimo kelias. Mano liurbiška pozicija - minimumas pastangų ir streso. Dėl to ir lopšys dėl akių stovi - kad išvengti nemalonių pokalbių. Konformizmas, bl.
Sutrolololino mane tos plaukuotos pažąstys vis gi. Pasijaučiau tokia meinstryminė. Gimdžiau ligoninėje, o ne namie. Leidausi skatinama. Leidausi pjaunama. Tikra moteris klauso savo organizmo ir tiki tūkstantmečiais gimdimo patirties užkoduotos jos genuose.
Maitinimo krūtimi festivalyje nedalyvauju. Ji aiškiai tikėjosi, kad išgirdus apie tą festivalį aš nuskubėsiu ta kryptim. Nenuskubėjau. Iš vis nesuprantu viso to aikčiojimo apie maitinimą krūtim. Čia iš šito reikalo daro labai didelį reikalą. Sviestas sviestuotas. Pienas pienuotas. Taip, aš maitinu krūtim, tai patogu, sveika ir šiaip faina. Ir buteliukus sterilizuoti tingėčiau. Bet ne todėl, kad aš moteris ir motina iš didžiosios raidės.
Vis gi paėmiau dvi knygas.

Pirma apie tai, kaip mylėti savo vaikus, kad jie nenueitų šunkeliais. Antroji - apie nutysusius papus.

Nors šita knygelė yra už maitinimą krūtimi, visos moterys ir kūdykiai neatrodo labai laimingi. Mes su Motiejum atrodome tikrai ne taip. Nieko nėr mieliau už jo palaimos kupiną pieno prisisiurbusį snukutį. Ir man nekyla jokių klausimų ir nutysę papai visai neaktualu.

Vakar G+ užvedžiau diskusiją apie vyruką, kuris per daug neryžtingai dūzgia ir trepsena aplink.
O tada pagalvojau - kai karštas ispanas, vėjo malūnų direktorius, per pirmą pasimatymą griebia už rankos ir taikosi glostyti kelius - negerai. Šalin rankas!
Kai sveikos gyvensenos propaguotuojas siunčia savo genitalijaus nuotrauką - negerai. Iškrypėlis. Užblokuot!
Ir kai kultūringas mokytojas negriabia už rankų, netiesia prakaituotų delnų link mano apvalių keliukų, nesiunčia prastos kokybės didelio erekcijaus nuotraukos - irgi negerai! Molis!!!
Kaip sunku būti vyru! Kaip baisu žengti pirmą žingsnį... nes, kaip teisingai pastebėjo Vyne Tu - pirmas žingsnis gali būti ir paskutiniu.
Sudėtinga - pavojai, rizikos, stresas.
O moterys - vis nepatenkintos - tai per daug, tai per mažai; tai per greitai, tai per lėtai... Kur čia įtiksi.
Moterys - saugokit vyrus! Iškepkit jiems bandelių šiltų, minkštų, skanių... ar ką...

 
 
 

Kuo skiriasi vyriška ir moteriška meilė? Aka tėviška ir motiniška?
A va kuo.
Vakar išeidama iš namų duodu Džo pinigą ir sakau - nupirk katinui maisto, o tai visai neturi. Ryte jis iš bėdos valgė mano tuno mišrainę, bet jau atbulais dantim. Nupirk vaikui normalaus maisto. Grįšiu vėlai.
Gerai sako.
Grįžtu kitą dieną.
Katino bliūdeliai tušti. Tik keletas ryžių ir agurko gabaliukų dubenėly liūdi.
Širdis sako - kažkas čia ne taip.
Krisas sėdi savo šiukšlių lizde.
Ar Styvas pamaitintas?
Ne.
Tai jis nuo vakar nieko nevalgė?
Valgė. Grįžo iš lauko, parsinešė dantyse bekono gabalą.
Iš kur?
Iš kaimynų matyt.
Pasipitinusi einu pas Džo.
Katiną pašerei?
Ne.
Aš juk tau pinigų palikau ir prašiau nupirkti maisto.
Nupirkau.
Kur jis?
Va. - ištraukia iš po stalo maišiuką.
Tai kodėl nepašerei?
Tai tu sakei, kad vakare grįši. Negrįžai.
Tai katinas badaut turi? Kodėl maistą nenunešei į virtuvę?
Tai Krisas sakė, jis bekono parsinešė...
Žodžiu - manęs nėra. Katinas valkatauja, kaimynų bekoną vagia. O bernams viskas vienodai.
O šiaip, kiekvieną mielą dieną Džo katiną bučiuoja ir prisiekinėja amžiną meilę. Ir sako, kad aš katino taip nemyliu, kaip myli jis...
Kuo skiriasi moteriška ir vyriška meilė? Vyrai myli žodžiais. O moterys žino - žodžiais sotus nebūsi.

Kaip jau minėjau - aš nėščia.
Nėštumas - tai tokia moteriško organizmo būsena, kai jo viduje, šalia šlapimo pūslės auga naujas žmogeliukas.
Yra teigiančių, kad nėštumas - ne liga. Bet arba jie nebuvo nėšti, arba jie žmonės tankai ir jiem gripas irgi ne liga.
Anglai žmonės orientuoti į pozityvias emocijas. Bent jau jų verbalinę išraišką. Pastoviai girdi "ooooo, tai nuostabu!", "oooooo, kaip miela iš tavo pusės", "oooo tai tiesiog fantastiška, argi ne? tiesiog absoliučiai nepakartojama! ooooo".
Todėl į pareiškimą, kad va, aš nėščia, jie reguoja "OOOOO sveikinu! Tai nuostabu! Oooooo! Ar tu laiminga?"
Ir ką čia atsakyti. Kai visą laiką jautiesi pavargusi. Skauda papus. Nori myžti kas 15 minučių. Ištisai pykina ir viskas užknisa.  Kažkaip sunku būti laimingai.
O gal aš tiesiog ne romantikė.
Grįžtant prie "ne liga" dalies - liga, ne liga - man terminai nesvarbu - jei man silpna, norisi atsigult ir nebeatsikelt, skauda, bloga ir tiesiog beeeee - tai ne kas. Aišku, gal prisideda tirotoksikozė. Nieko. Patrusios moterys žada, kad po pirmo trimestro užplūs energijos banga ir švytėjimas. Laukiu.
Užbėgant pletkiškoms spekuliacijoms už akių.
Kaip žinia - savarankiškai užnėštėt sunku. Reikia pašalinio įsikišimo. Pavieniai rašytiniai šaltiniai teigia, kad tai įmanoma su Šventos Dvasios pagalba, kitur minimi Baltasis Dramblys, Erelis ir kt. faunos atstovai.
Mano atveju viskas buvo banaliau.
Buvo Sedova. Buvo vyrukas. Iš pradžių vyrukas atrodė įdomus. Juk retai kuris sako - labas, aš varijotas. Aš dar nesutikau tokių. Paprastai jie iš pradžių faini, įdomūs, teigiamo, rūpestingi ir visaip kaip. Po kažkiek laiko aš vis dėl to supratau, kad jis varijotas. Ir pasakiau - lauk! Mums varijotų nereikia.
O po kiek laiko žiūriu - 2 brūkšneliai.
Du tai du.
Na. Ne visai taip jau - yra kaip yra.
Papanikavau šiek tiek. Na. Ne visai taip aš įsivaizdavau savo vaikų turėjimo procesą. Bet ką padarysi. Ne visi gali gyventi dideliame name ant šiltos žydros jūros kranto su Džoniu Depu...
Tada aš nusprendžiau tėvui pranešti žinią. Vis gi jis turi teisę žinoti.
Kaip padorus vyras jis pasiūlė ženytis arba bent jau kartu gyventi.
Kaip nepadori moteris aš pasakiau - ne. (Žr. aukščiau - varijotų mums nereikia).
Tada vyrukas labai įsižeidė ir apkaltino mane tuo, kad aš norėjau jo tik dėl sekso, pastojau piktybiškai, o paskui pamečiau. Ir dar ženytis nenoriu. Kokios visos moterys savanaudės!!!
Tradiciškai turėtų būti atvirkščiai. Bet 21 amžius, emancipacija, feminizmas, va.
Todėl rūpinkitės konracepcija prieš du brūkšnelis.

Kam vaikščioti į kiną, jeigu galima važinėti autobusais ir stebėti žmones?
Ne, kinas irgi gerai. Ten tamsu. Ir kažkodėl tamsoje skaniau valgyti nesveiką maistą. Nes niekas nemato. Ir aš pati.
Viešasis transportas - tai netgi ne 3D, tai kvantilijonas D - ir absurdo teatras, ir ir pantomima, ir performansas.
Važiuoju vieną dieną namo. Sustojime įlipa moteriškė su dideliu pirkinių krepšiu - tokis tvirtas, daugkartinis, stačiakampis. Ir labai audringai pasakoja vairuotuojui (o aš viską girdžiu - mano ausys stačios), kad kita moteriškė - teisėta krepšio savininkė įšoko į prieš tai važiavusį autobusą, o krepšį, pilną maisto prekių gėrybių - paliko. Vai bėda, bėda. Ir viskas tai pasakojama geriausiose Lotynų Amerikos daugiaserijinio kinematografo tradicijose - Chuanas pamilo Chorchitą, o ji pabėgo su Luis-Karlosu, palikusi savo nesantuokinį vaikelį Arčibaldą autobusų sustojime. Todėl visas kaimas turi vytis Chorchitą, kad apginti Chuano, o gal Arčibaldo garbę. Krepšyje, tai tikriausiai, pusryčių dribsniai, pusfabrikačiai, pigus majonezas, konservuotos pupelės ir duona. Bet juk ne tame esmė - dangus griūva! Svarbu ne turinys, o procesas! Vejames Chorchitą!
Moteriškė - ankstyvaus pensijinio amžiaus. Matyt, dar nespėjo adaptuotis prie pilno etato nelabai įdomių darbų nebuvimo.
Vairuotuojas - o ką vairuotuojas. Jis visą dieną važinėja tuo pačiu maršrutu pirmyn atgal, pirmyn atgal. Vis pramoga - trenkta boba su terba.
Per savo vairuotuojišką ryšio priemonę susisiekė su centru. Kur autobusas Nr. 23, kuris pravažiavo prieš mane prieš porą minučių? Matyt tiesiogiai su kitu autobusu susisiekti negali. Atsako jam elektroninis moteriškas balsas - autobusas Nr. 23 įvažiavo į Didsburį. Ooooo! Dūsauja moreriškė - nes ties pagrindine Didsburio sankryža 23 suka į dešinę, o 42 važiuoja tiesiai. Moteriškė nenustygsta vietoje. Trypčioja ir sukinėjasi autobuso priekyje, blaškydama vairuotojo dėmesį.
Va. Mes įvažiuojame į Didsburį. Va - matome dvidešimtrečio užpakalį. Štai jis sustoja prie šviesoforo. Mes artėjame. Vairuotuojas spaudžia gazą - viskas geriausiose Briuso Viliso tradicijose. Norintys gali įsivazduoti keleta apverstų  degančių mašinų. Šviesoforas pasikeičia. Autobusas pajuda. Mes atisudstame. Nepavysime. Bet tada jis sustoja sustojime. Už jo - lemtingasis posūkis. Moteriškė sako - ačiū vairuotojau, aš vysiuos pati. Ir iššoka pro duris. Bėga paskui 23-čią, mosikuoja... Bet jis jos nemato. Ir pasuka už kampo. Ji dairosi pagalbos, ką daryti, kąąą??? Apsisprendžia - nepasiduosiu - ir nubėda už kampo.
Va čia tai ryžtas, va čia tai atsidavimas idėjai. Tokią energiją nukreipus teisinga linkme... ech... Nuvetinti pensininkiu legionai...
Jeigu aš būčiau kokis tai naujų laikų instagraminis Jonas Mekas su skrybėle - pulčiau iš paskos.
Bet nebūdama pastaruoju piliečiu - nuvažiavau savais keliais pirkti katinui maisto ir užsiiminėti menkais buitniais darbais. Iki pensijos laiko dar yra - o tada - ohoho, laikykitės - Sedova eis pasaulio gelbėti.

Krisui parašiau žinutę "If you don't clean your fucking stubbles I will beat the shit out of you!".
Draugas vėlavo į susitikimą. Parašiau "Has anybody told you that you are an asshole?".
Ir išdidžiai iškėlusi nosį ir supykusi ant viso pasaulio nužygiavau gatve.
O tada supratau, kad man pms.
Kaip sunku būti moterim.

Vakaras prieš kelionę į Londoną.
Netikėtai apėmė moteriška frustracija - ką rengtis?
Su sijonu rankoje beldžiuos į Kriso duris. Jis jau guli lovoje veneriškai droviai kumštyje suspausta kaldra prisidengęs krūtinę.
Krisai, kurį sijoną man geriau imti į Londoną? Ir dar suknelę. Ar geriau leginsai ir keletas palaidinių? Bet žinai, tada gausis per daug rūbų ir karšta bus. Tai gal tik ilgą sijoną ir suknelę tada... - tai vadinasi moteriška frustracija.
Krisas atsakė - beeee.
Krisai, tu mano draugas. Tu turi man padėti apsispręsti.
Tas sijonas per daug permatomas. O šiaip tai - beeee.
Krisai, tu manyje nematai moters. Supranti - aš esu moteris.
Ne, tu ne moteris. Tu ežiukas...

Primušiau su sijonu.

Ėjau pas daktarę. Laukiau, nes ant popieruko užrašė vieną laiką, o užregistravo mane valanda vėliau. Aš atėjau tvarkingai, kaip ant popieruko ir pralaukiau visą valandą. Prisižiūrėjau į valias medicininės reklamos apie keptą mėsą, odos vėžį, alergijas žiedadulkėm, cukraligę ir skiepus...
Žmonės, tuo tarpu, ateidavo ir išeidavo.
O aš laukiau savo vardo ant geltono ekrano.
Šalia atsisėdo pora anglių - viena pagyvnusi, kita nėščia. O dauguma anglių turi erzinančią savybę pokalbio metu sakyti "jėėėėėėėė". Taip tarsi išgirdo, kad kaimyno pusbrolio žmonos kanarėlė pasimirė. Ir ką čia pasakysi? Jėėėėėė... Mandagus universalus neatpažystamo emocinio tono jaustukas. O gal sutiktukas. O gal šiaip nereikalinga kalbos dalis.
Ir tos anglės pusvalandį kalbėjo apie sumuštinius, ledus ir sultis. Ir po kiekvienos frazės - jėėėėė...
Ledų vakar norėjau nusipirkti. Žinai, šiltą dieną ledai taip skanu. Jėėėėėė... Bet nuėjau į parduotuvę, visko nusipirkau, o ledus pamiršau. Jėėėėėėė... Tada jau išvažiavau iš parkavimosi aikštelės ir prisiminiau. Jėėėėė... Ir atgal jau grįžti nesinori. Jėėėėėė... O ledų būtų gerai. Jėėėėė... Nes ir Kažkas žadėjo užeiti į svečius. Jėėėėė... Tada peradėjau galvoti, kur nusipirkti ledų. Jėėėėė...
O dar didelės anglių dalies, ypač pagyvenusių, balsai kaip Alos Pugačiovos ir Bonnie Tyler kvadratu.
Kantrybė dorybė. Bet tuščiažodžiavimas - nuodėmė.
O tada atėjo moteris su mažu berniuku. O tos, kurias nurėjau nužudyti minties galia išėjo.
Ir atėjo moteris su maža gražia mergaite. Kokiu dviejų su puse metų. Su garbanėlėm ir skrybelaite su kaspinu.
Berniukas, nors tik kokių pusantrų metų, bet jau iš karto sukruto. Ir nenuleido akių nuo mergaitės.
Mergaitė irgi neatitraukė nuo jo akių eidama pro šalį. Bet paskui koketiškai nusisuko ir užsiėmė švarkelio nusiėmimu, basučių lipdukų tvarkymu - kaip ir pridera tikrai moteriai.
Berniukas savo susižavėjimą reiškė kriuksėjimu, ūbavimu ir riaumojimu.
Mergaitė nusiėmė skrybelaitę ir įnikusi tyrinėjo kaspiną.
Berniukas ūbavo ir kriuksėjo dar garsiau.
Mergaitė nekreipė į jį jokio dėmesio.
Berniukas, sėdėdamas mamai ant kelių, bandė ploti rankomis. Nelabai koordinuotai, bet labai užtikrintai.
Mergaitė toliau nekreipė į jį jokio dėmėsio.
Berniukui kriuksėti atsibodo. Atėjo daugiau žmonių. Jis susidomėjo šalia atsisėdusia moterim ir šypsojosi visiems aplinkui.
Mergaitėi trūko dėmesio. Ji pasijautė palikta. Paėmė mamos raktų ryšulį. Skambėdama raktais, dainavo ir šoko ratu.
Berniukas vėl atkreipė į ją dėmesį.
Berniuko mama užmezgė dialogą su mergaitės mama. Nusprendė organizuoti susitikimą.
Berniukas, laikomas už pažąstų, ryžtingais žingsniais ėjo link mergaitės.
Mergaitė traukėsi atatupsta.
Berniukas artėjo.
Mergaitė prisispaudė prie mamos kojos.
Taip jie stovėjo vienas priešais kitą.
Jų žvilgsnis susitiko.
Supratusi, kad tarp jų niera nieko bendro ir kad ji nemato ateities kartu, mergaitė nužygiavo koridoriumi.
Mama nubėgo iš paskos jos gaudyti.
Viskas kaip pas žmones.

Cha cha cha.
Labai vyriška taktika. Dar padeda "prašau, nepyk, aš idiotas" arba "taip, atsiprašau, aš nesu tobulas. niekas netobulas. bet aš pasistengsiu".
Cha cha.
O mes darome taip:

foto: Jacques Henri Lartigue 

 Meilės visiems.
Kantrybės. 

Turėjau įsitikinimą, kad mano blogas neįeina į tipiškaimergaitiškų blogų porūšį.

Jame nėra gražių raidžių, taškuotų fonų ir šiaip - Sedova per sena ir ciniška.

Bet geroji Aušra atsiuntė pakvietimą ar kaip tai vadinasi bloggertagą.

Apie tokius dalykus galvoju, kad tai nuobodžiaujančių namų šeimininkių uodegos pasikėlimas. Arba jaunų pieniškų sielų dėmesio stokos pasotinimas. (Jaunos pieniškos sielos dėmesį ryja nekramtydamos)

O senam kareiviui kam šitie zabubonai? Uodega pakelta, dėmesio perteklių išvaikiau su šluota, o jis per langus lenda, kad jį kur paraliai.

Kitas mano vietoje ignoruotų šitą reikalą, bet aš mandagi ir išauklėta su šakute ir peiliu. Publika laukia, šventas reikalas.

11 faktų apie save.

Vis tiek aš nesuprantu - kaip taip galima? 

Dauguma blogų yra asmenianiai, o jau tipiškaimoteriški visais 145%. Ką žmonės rašo? Apie save.  Apie asmeninius chobius, pasivaikščiojimus, rankdarbius ir puodus.

Tai kokie dar vienuolika faktų? Banko kortelės pin kodas tik beliko nepaminėtas

A todėl, kad čia toks mergaitiškas žaidimas. Mano laikais, iki kompiuterių eros, mergaitės turėjo tokius sąsiuvinius plastikiniais rudais ir mėlynais viršeliais, pirmą puslapio viršutinį ir apatinį kampus užlenki, gaunasi trikampis. Ir pačiais gržiausiais flomasteriais užrašai "anketa". Ne, ne taip. Tvarkingai išplėši lapą, kad nesimatytų, pakartoji užlankstymą ir dar kartą užrašai "Anketa". Procedūrą galima kartoti tol, kol teks paimti naują sąsiuvinį.

Ir dabar, informacijos pertekliaus laikais, moteriškasis anketizmo genas neduoda blogerėms ramybės. Vat aš įsitikinus, kad vyriškoje blogosferoje šitie klausimynai neskraido.

Užtenka bumbėti, Sedova, tu juk nuostabi.

Faktai. Teorijos. Legendos.

Man neįdomu būti gražiai, 3 naktis miegu be patalynės (niekas neišima iš džiovyklės), prabundu skersai lovos nesuprasdama, kur aš? Vaikštau su purvinais žygeiviškais batais ir kurpine (tegul visi galvoja, kad aš ką tik iš žygio) ir skirtingom kojinėm, bo nerandu vienodų. Draugė sako - o tu ne visada taip? Tavo toks stilius. Nejaugi, sakau aš, tikrai? Taip. Gerai... Juk daug lengviau gyventi ir kvėpuoti gaivų vidinės laisvės orą, neteršiamą vienodų kojinių problemos. Ir laiko ryte susitaupo, nes ką gi sakyti - atsiprašau, pavėlavau, nes turėjau vieną žydrą kojinę su snieguole, o į porą tik juoda su pelėdom arba raudona su gėlytėm. Negalėjau apsispręsti, sukau galvą, todėl pavėlavau. O šiaip, aš profesionalė, savo srities žinovė, punktuali ir atsakinga. (Tokias recenzijas man rašo klientai, jie nežino apie kojines.)

Galima, aš rytoj pabaigsiu šitą išpažintį, o dabar jau miego noriu, pasiimsiu patalynę ir miegosiu kaip žmogus. 

Nors mano pažįstamas baleto mokyklos direktorius dažnai miega be patalynės.(Aš viską žinau, nes su jo šunim draugauju). Jis direktorius - jam galima. Ir aš savo pačios direktorius, kapitonas, režisierius ir blogiausias metų darbuotojas viename.

Vaikų priežiūra labai išvargino.
Kaimynas Džo pamatęs mane klausia - tu vėl sergi? Ne, sakau, aš vaikus prižiūrėjau tris vakarus iš eilės. Man miusli pakelis praplyšo, pusė virtuvės musliuota. Rytoj sutvarkysiu. Nesirūpink, sako, nesvarbu. Eik ilsėtis, sako.
Va kaip man kenkia vaikų priežiūra.

Labanktis.

Geltona

Mano labai geroje gatvėje kasdieną stovi bename rumunė ir pardavinėja žurnalą. Čia tokia bedarbių užimtumo forma. Stovi ji kasdieną. Nesvarbu koks oras. Stovi. Lyja. Stovi. Vėjas pučia. Stovi. Jeigu snigtų. Stovėtų. Bet nesninga.
Aš vis norėjau nupirkti tą žurnalą. Bet vis kažkaip taip va kaip visada.
Einu namo. Stovi jinai. Ir "meRRRykRRRistas" sako.  Prieinu. Kiek kainuoja žurnalas? Kalba ji savo kalba. Atskiri angliški žodžiai sujungti į nesuprantamą konstrukciją. Rodo 3 svarai. Daviau 10. Kalėdos.
Dabar pamačiusi mane ji šaukia "HHHHHapyniūjėRRR!". O jei sutinka prie pėsčiųjų perėjos - glosto nugarą ir šneka savo kalba apie tai, kad aš gera ir graži.
To žurnalo aš neskaičiau. Šiandien ryte ji man rodo naują - su Džeimiu Oliveriu ant viršelio. Bet sako - ne dabar, ne šiandien, čia naujas, bus ir po naujų metų. 
Kaimynas sakė, kad jinai jį būčiuoja, kai jis duoda pinigų. Manes nebučiavo, bet nesijaučiu dėl to nuskriausta.
Girdėjau, kad ji turi neįgalų sūnų, gyvena skylėj ir lendlordas ją skriaudžia. Dar tikriausiai ir koks blogietis reketuoja.
Klientė sako - ir aš jai kiekvieną savaitę duodu. Bet žinai - pas ją burnoj auksiniai dantys...
Kaip suprantu, jai daug kas duoda. Už atkaklų stovėjimą.
Bet koks skirtumas.
Ji stovi.

Sen

Noriu taip senatvėjauti.
Reikia ruoštis jau dabar.

Poros-2

1968: Philippe ir Yvonne Halsman so 99-iais "Life" žurnalo viršelais, kuriems jie padarė nuotraukas (iš viso jie nufotografavo 101-am "Life" viršeliui).

Poros

Styvenas Hokingas (Stephen Hawking) savo vestuvių dieną

Markas Šagalas (Marc Chagall) su žmona Bella, 1923.

Fototo Hugo Erfurth

Benito Mussolini lšalia savo meilužės Clara Petacci Milano morge, po egzekucijos, viešos demonstracijos ir išdarkymo. 1945 m. balandžio 29 d.

Gražu

 

Perskaičiau tokią knygiūkštę "The Five Love Languages"(Gary Chapman "Penkios meilės kalbos").
Parašyta labai paprastai ir aiškiai, kad ir vidutinis amerikietis suprastų iš pirmo karto. T.y. galima įtraukti į 4-os klasės mokyklinę programą. Ne, ne, aš čia rimtai. Tikrai siūlyčiau dėstyti mokykloje arba bent jau universitetuose per psichologijos pagrindus. Labai palengvintų gyvenimą daugelyje sričių. Ne tik meilių seilių. Visi gi žmonės žmonės.
Iš dalies ten viskas teisingai parašyta, tik ne visai ir visada.
Neskaičiusiems sutaupysiu keletą brangių gyenimo valandų.
Trumpai drūtai knygos mintis tokia:
Kai žmonės įsimyli, viskas jiems gaunasi lengvai, savaime. Nes įsimylėjimo objektas tampa svarbiausiu pasaulyje. Įsimylėjimas nėra tikra meilė. Nes meilė - valios aktas. Įsimylėjimas yra nevaldomas - negali sau liepti įsimylėti į kažką ir negali panorėjęs išsimylėti. Tai mūsų giminės pratęsimo instinkto dalis, kaip gervių poravimosi šokis ir kačių po langais maurojimas. Maždaug po 2 metų įsimylėjimas praeina, rožiniai akiniai nukrenta ir įsimylėjimo objektas nustoja būti nuostabiausiu žmogum pasaulyje. Va tada ir reikia valios, kad mylėti žmogų. Daugelis autorių teigia, kad meilė ne jaumas, o veiksmas. Sąmoningas veiksmas ir ne visada lengvas.
Ir žmonės iš prigimties ir iš tėvų įtakos turi 5 meilės kalbas. T.y. veiksmai, kurie parodo, kad žmogus tave myli. Neužtenka mylėti giliai savyje. Reikia parodyti. Sako - aš žinau, kad jis/ji mane myli, aš tai tiesiog jaučiu. Vis gi "tiesiog jausti" neužtenka. Tai veiksmų ir žodžių derinys, kuris sukuria meilės atmosferą.
Vieniems tai palaikymo žodžiai - tu gražiai atrodai, koks tu protingas, ačiū, kad padėjai suplauti lėkštes...
Kitiems kartu praleistas laikas - kartu gaminti maistą, išvykos, žaidimai, pasivaikščiojimai, pokalbiai.
Kita kalba - dovanos. Nebūtinai sabalo kailiniai ar aukso žieidai. Gėlė, maloni smulkemena. Jei žmogus dovanoja kažką, reiškia, jis apie tave galvojo, žino, kas tau patinka, prisimena, kas tau svarbu.
Ketvirta kalba - pagalba. Jei jis sutaisė mano dviratį, reiškia jis mane myli. Aš žinau, kad ji mane myli, nes ji kasdieną gamina man valgyti ir prižiūi namus.
Penktoji kalba - prisilietimai. Tame tarpe ir seksas, bet ne tik. Paliesti praeinant pro šalį. Apkabinti, lakyti už rankos.
Tai va. Tokios jos, tos kalbos.
Aišku, knygoje pateikiamas milijonas pavyzdžių, kaip Džonas ir Merė, Polas ir Sara, Džimas ir Džesika, bei kiti dori ir giliai religingi amerikonai buvo ties skirybų riba, o pradėję naudoti aukščiau išvardintas kalbas, stebuklingai išgelbėjo savo santykius. Tik reikia suprasti ar tiesiog paklausti savo partnerio, kas jam svarbiausia ir ko jam trūksta.
Aš ilgai galvojau, kas man svarbiausia. Turbūt, kad viskas. Jei žarstys komplimentus ir dovanas, bet nieko nedarys namie, tik valgys ir mėtys kojines - komplimentai neveiks. Jei darys visą namų ruošą ir laikys už rankos, bet sakys, kokia graži mūsų kaimynė... irgi kažkaip.
Mano manymu, viskas turi eiti drauge.
Jeigu įdomu, čia yra testas, jei įdomu sužinot, kas jums svarbiau.
Man gavosi:
5 Words of Affirmation
10 Quality Time
6 Receiving Gifts
1 Acts of Service
8 Physical Touch