Miegas

šaltinis

Jeigu  aš sutikčiau džiną, auksinę žuvelę, lydeką ar kitokius norų pildytojus aš jų paprašyčiau gero miego.
Bet kur aš juos sutikčiau? Nežvejoju. O ant žemės aliejinės lempos nesimeto, tik skardinės nuo Coca-Colos ir plastikiniai buteliai. Savęs gerbiantys džinai jose negyvena, neekologiška.
Na, bet tarkim sutikčiau džiną/žuvelę/lydeką. Žinot, būna, kad nori atidaryt konservus, patrauki už kilputės - o ji nutrūksta. Tai visaip ten kankini tą skardinę, šiaip taip atidarai - o ten džinas-sardinė. Sako: nevalgyk manęs, išpildysiu 3 tavo norus, o valdove...
Pirmas mano noras būtų - kokybiškas miegas, tiek kiek man reikia. 8 valandos, o gal 7, o gal 9, ar 8:35. Nežinau.
Tačiau, su džinais reikia būt labai budria - jie, kaip ir šiuolaikiniai norų pildytojai, tik ir laukia, kaip čia tą maumą išdurti. Žinome, mes, plaukiojom - norai turi būti konkretūs. Paprašysi daug pinigų - o džinas duos tau Vietnamo dongų ar Ugandos šilingų. Labai daug, bet nieko nevertų.
Antras noras - greitai užmigti. Butent tam, kad džinui palikti mažiau erdvės išsidirbinėjimams. O tai duos valandas kokybiško miego pačiu netinkamiausiu laiku.
Trečias noras - lengvai ir greitai atsikelti. O tai būna - miegi lyg ir gerai, o atsikelt niekaip, nors dangus griūtų.
Ir išviso, jeigu aš būčiau viso pasaulio valdovė - priimčiau visuotinį Miego įstatymą. Miego prievolę. Visiems žmonėms privaloma išssimiegoti. Kartoju - PRIVALOMA. Įkurčiau miego policiją - ji stabdytų žmones gatvėje ir darbovietėse ir tikrintų jų išsimiegojimo lygį. Jeigu miego lygis žemas - privalomas miegas tam skirtose kapsulėse. Jeigu keli neišsimiegojimai iš eilės - privalomi gero miego kursai.
Dabar įsivaizduokit utopiją - kur visi išsimiegoję, laiku nuėję miegot, atsikėlę žvalūs, aktyvūs... Nusikaltimai ir svaigalų vartojimas kristų, darbingumas padidėtų kelis kartus.
Tačiau, kavos pramonė tam nepritartų, Nestle ir Starbucks greitai suorganizuotų man nelaimingą atsitikimą ir grąžintų žmoniją į kavos vergiją. Nes nu - kokainas, heroinas... Kofeinas! Kas valdo pasaulį? Kofeinas! Big Coffee! Covfefe...
Gal ir gerai, kad aš ne pasaulio valdovė. 

Užėjau čia. Ir pamačiau, kad net nebrūkštelėjau, nespaustelėjau blogo daugiau, nei savaitę.
Aš gyva gyva.
Praeitą savaitgalį dar kartą aplankiau Česterį. Šį kart buvo geriau. Nemirė kančiose kruvini balandžiai, katedroj repetavo choras ir netgi truputį švietė saulė. Visa tai kartu sudėjus pakėlė Česterį mano akyse kokiu puse laiptelio. Iki "gal ir vertas dėmesio, jei turi laisvą dieną" lygio. Nors vis tiek tos praeivių su pirkinių maišais prikimštos gatvės viską gadina. Lauk praeivius. Įnešt balandžius.
Aš mintyse jau vedu foto blogą, viską pasakančiu "Another rainy day in Manchester" užvadinimu. Mintys sako materializuojasi. Laukiu.
Jame bus fotkės iš mano gyvenimo. Bo šito blogo paskirtis yra šiaip. Tiesiog šiaip. Ir nenoriu aš "šiaip" gadinti fotkėm iš savo gyvenimo.
O paskui pas mus atėjo šaltis.
Tikriausiai jo atėjimas man sukėlė nemigą. Ir tokią įkyrią nemigą, kad negalėjau užmigti iki 4 ryto, o paskui kėliausi, proletariškai kėliausi 7-8. Ir tai buvo skausmiga. Nemiga yra labai nuobodu, nepatogu ir kitiems nerekomenduoju. Todėl vaikščiojau dieną kaip zombis. Svajodama apie lovą. Bet lova neteikė palaimos, tik vartymosi tamsoje kančią. Jeigu pragaras yra, tai mano pragaras ir bus nemiga.
O tada pas mus atėjo baisūs vėjai. Ir supratau, kad turiu anemofobiją - vėjo baimę. Nes toks vėjas toks vėjas. Ausyse ūžia. Medžiai linksta. Ir tamsu. Ir atrodo, kad tuoj pakilsiu ir įsiurbs mane juodoji skylė. O juodoji skylė yra labai baisi. Ten tamsu, ir nemiga aplink. Ir kojom šalta. Baisu.
Manau, kad mano anemofobijos šaknys vaikystėje. Kai buvau kokių 5 metų važaivau prie Azovo jūros. Arbūzai ten labai skanūs.
Tai buvo mažas miestelis Eiskas. Ir ten buvo kažokie sandėliai aptverti betonine tvora. O palei taką, prie tvoros buvo kalendros sėklų krūvelės. Nemažos, maždaug iki kelių. Matyt tie tarybiniai krovėjai ar kranistai ar kalendros pylėjai nelabai taikliai pylė kalendrą. Ir ten labai skaniai kvepėjo. "Borodino" duona. Plytos formos juoda duona su kalendra. Ir tos kruvelės pradėjo leisti daigelius. Ir tai buvo taip... netgi tada - 5 metų vaikui tai buvo taip... siurrealistiška. Nes ant duonos tu kalendros grūdelių nedaug, o čia kalnai.
Ir tėtis man pasakojo savo pasakas apie princesę Ievą, princą Jenisėjų ir varną Mašą. Ir aš lipdžiau plastelininius indus lėlėms ir spardžiau po stalu labai skanius arbūzus.
O vieną dieną buvo prastas oras. Ir aš su tėčiu ėjau pasivaikščioti prie jūros. Buvo apsiniaukę. Ir vėjas pūtė labai stiprus. Atrodo, rūbus nuplėš. Ir paukščiai skrido. Bandė skristi. Plakė sparnais, bet vėjas buvo stipresnis. Jie blaškėsi ore, bejėgiai. Negalėdami pasispeišinti vėjui. Ir tai mane labai išgasdino. Paukščių bejėgiškumas...
Ir matyt nuo tada aš bijau bejėgiškumo, negalėjimo pasipriešinti ir stipraus vėjo. Ir myliu arbūzus, pasakas ir prieskonius.
Šiandien išsimiegojau.

Dar apie akimirkas

O būna taip, kad jau beveik miegi, kai taip gera gera, taip saldu saldu, kai visos kūno ląstelės atsipalaiduoja morfėjiškoje palaimoje ir smegenų kinoproektorius pradeda kurti spalvotus neegzistuojančius pasaulius... ir staiga smarkiai smarkiai nepakeliamai nepakeliamai ima niežtėti nugarą. Ten, kažkur tarp menčių. Ir kad pasiekti tą niekšišką tašką reikia sugriauti patogiausią pasaullyje pozą... Ir galvoji - tuoj praeis, nekreipsiu dėmesio, praeis. Bet nepraeina. Tik ima niežtėti dar stipriau. Ir visas gerumas gerumas ir saldumas saldumas ir morfėjiška palaima ir spalvoti neegzistuojantys pasauliai pradingsta.
Pasikasai.
Ir viskas. Pagalvė nepatogi. Po kaldra per karšta. Iškišus koją per šalta. Ant pilvo, nugaros ir šono nesiguli.

Arba išimi iš šiukšlių kibiro maišą. Ir pro nepastebėtą skylę šiukšlių syvai laša ant kojos. Ir taip bjauru bjauru, kad nežinai ką daryt - ar virutviniu peiliu nusinpjauti suterštą koją ar tik vietoj apsivemti.

Arba eini gatve. Saulė šviečia.Gyvenimas gražus. Ir tik staiga babarkšt visu savo gražaus gyvenimo greičiu voži į netikėtai po kakta pasimaišiusį stulpą. Stulpas nenukenčia, stovi toliau. Eini. Trini kaktą. Juokiesi. Iš savęs Iš žioplo stulpo. O praeivis keistai į tave žiūri ir klausia - chelou, ar tu tvarkoj?

Maiklas Džeksonas mane myli

Gili naktis. 5 val. Pati giliausia ir saldžiausia naktis. Miegu. Skamba telefonas ir mane pažadina. Aš nieko nesuprantu. Paprastai niekas man neskambina tokiu nepadoriu laiku. Nepažįstamas numeris. Atsiliept ar eina ... ? Ar taip, ar taip - vistiek jau pažadino ir supiktino. Atsiliepiu.
- Klausau.
- Aš tave myliu.
- Ką?
- Aš tave labai myliu.
- Kas tu?
- Maiklas Džeksonas.
- Labanaktis Maiklai.
5 val. ryto aš nenusiteikus romantikoms. Net jei ir pats Maiklas Džeksonas.
Tiems, kad netiki, kad Maiklas Džeksonas gyvas - štai jo telefono numeris 07774955070. Gal jis jus irgi myli.

 foto:Éduardo Boubat

Prieš užmiegant aš užmerkiu akis ir skaičiuoju vyrus, kurių aš būčiau ne prieš pabučiuota. Aš skaičiuoju juos ant pirštų. Tai labai malonu. Bet man pasidaro liūdna, kai negaliu pagalvoti net apie dešimt.


Yasunari Kawabata "Miegančių gražuolių namai"

Apie miegą

Miegas - vienas iš didžiausių malonumų šiame gyvenime. Šiaip ar taip, miegoti yra būtina. Kaip ir kvėpuoti. Užregistruotas ilgiausiai nemiegojęs žmogus ištvėrė 18 dienų, 21 valandas ir 40 minučių.
Vieniem reikia mažiau miego, kitiems daugiau.

Mažiau nei 3 valandas miega afrikietiški drambliai, žirafos, arkliai,
Iki 6 valandų azijos drambliai, banginiai,   karvės, avys, asilai, ožiai ir seni žmonės.

6-11 valandų miega pilkieji ruoniai, gupijos, zuikiai, šimpanzės, babuinai, delfinai, jaguarai, šunys, kiaulės, žmonės ir ežiukai.

11-16 valandų miega katės, pelės, voverės, liūtai, tigrai, rupūžės, žiurkėnai, šeškai ir žmonių vaikai.
Daugiau, nei 16 valandų parpia pitonai, oposumai, šikšnosparniai.

  Koalos miega 16-22 valandas į parą.

Labanaktis!

  

Apie miegą

Kas gyvenime jums teikia didžiausią malonumą?
Aš tai žinau. Man tai - miegas.
Kas gali būti maloniau už pusiau prabudimo būseną? Kai prabundi, apsiverti ant kito šono ir toliau žiūri sapną. Paskui po truputį sapnas tirpstas ir lieka lengva, jauki palaima. Kai esi tarp pasaulių, tarp dimensijų. Tarp sapno ir tikrovės. Kai dar nesuvoki savo kūno, pagalvės, kaldros ir ir kambario. Tada iš lėto į galvą pradeda skverbtis mintys. Sąmonė prabunda. Apsiverti ant kito šono, įsirausi į kaldrą ir jau sąmoningai mėgaujiesi šiluma ir jaukumu. Prisimeni sapnus. Apsiverti ant kito šono. Apgalvoji dienos veiklą. Apsiverti ant kito šono. Paklausai bažnyčių varpų ir gal jau laikas keltis.
Meistrystės paslaptis - išdrybsoti prabudimo malonumą iki paskutinio lašo, bet neperdrybsoti. Perdrybsojimas kaip ir persivalgymas. Tada jau aptingsti, skauda galvą ir t.t. Reikia pajausti tą momentą, kada pats laikas pakilti. Ne per ankti ir ne per vėlai.
Šiąnakt sapnavau labai įdomią kelionę po kalnus.

Apie sraiges ir miegą

Visi skundžiasi, kad nori miego. Na - paprastas dalykas atrodytų: nori miego - miegok! A ne taip viskas paprasta, nes homosapiensiška civilizacija gerokai iškrypus. Net ir šitoj - miego srity.
Ką daro katinas kai nori miego? Ką daro meškutė kai nori miego? Ką daro gorila kai nori miego? Teisingai - miega. O ką daro žmogus kai nori miego? Vaizduoja, kad turi kažką daryti, nes kitaip jam bemiegant sugrius pasaulis. Nesąmonė, pasaulis be tavo suknistos produkcijos tikrai nesugrius, o tik gaiviau atsikvėps.
Net mano mielososio sraigės žiemą miega. Net joms užtenka sveiko proto suprasti, kad šalta+tamsu= laikas eiti miegoti. Jos įlenda į žemę arba įsirausia giliai į lapus. Įtraukia visą kūnelį į namučius ir uždaro įėjimą gleivėm, kurios sukietėja ir pavirsta stipria plėve. Sraigė uždaro duris ir užmiega iki pavasario. Taip užsibarikadavusi sraigė gali atlaikyti stiprius šalčius. Pvz., mūsų paprastosios sodo sraigės gali išgyventi prie -120 C temperatūros. Tiesiog įšąla į ledą ir saldžiai miega.
O ką veiks mūsų klimato juostos žmogučiai? Žiovaus, gers kavą, keiks šaltį rytais ir vakarais, na geriausiu atveju kartą į mėnesį nučiuoš nuo kalnelio ir nusifotografuos prie apšerkšnijusios šakos, vadindami tai "žiemos džiaugsmais".
Kažkur vis gi ne ten nusuko žmonija evoliucijos eigoj. Arba nereikėjo numesti kailio, arba miegoti žiemą, arba gyvent tik kur šilta.
Net gi mano mylimi Muminukai žiemą miega.