Štai ir praėjo šių metų trys ketvirtadaliai - 3/4 - baugi matematinė išraiška. Liko tik vienas ketvirtukas. 1/4. Aaaaaaaa!!! Jėzusmarija!!! AAAAAA!!!
Ir nors, iš vienos pusės, a koks skirtumas? Kalendoriniai metai - tik susitarimo reikalas - kur noriu, ten brūkšniuką užbraukiu. Iš kitos - senatvinis liūdesys - dar vieni metai nuskrido, kaip sidabriniai paukščiai, ar kaip ten sako LRT Sveikinimų koncertas.
Ir, asmenybės krizė, barzdoto Leva Tolstojaus pavidale - atkišusi nukramtytą nagą sako - o tu, ką nuveikei per šiuos metus??? Ir aš, žemės druskos pavidale - skėsčioju rankom, gūžčioju pečiais - va, sakau, ogi, šitą, nu...
O kuo matuojami pasiekimai? Diplomais, šešiatomiais grožinės literatūros leidiniais? Naujom mašinom, kelionėm į Tailandą?
Visuotinėse Naujametinėse deklaracijose stabiliai pirmųjų vietų neužleidžia svorio metimas, kartais maskuojamas kaip "reguliariai sportuoti", knygų skaitymas, kelionės, naujų įgūdžių mokymasis (pvz. prancūzų kalba, ukulele, fechtavimas), na ir beviltiški mesti rūkyti pažadai ar galų gale, pajudinti užpakalį ir rasti naują darbą.
Kiek iš jų įgyvendinama? Palieku klausimą atvirą.
Kalbant už save - net neatsimenu, ar kėliau sau karteles. Ko gero ne, žinau, kad beprasmiška. Planavimas ir tikslų siekimas - ne mano arkliukas. ENFP, galų gale.
Metai buvo be ekscesų - reguliariai nesportavau, ukulelės nebirzginu, knygų skaitau vis mažiau, naujų darbų neieškau... Ir, žinote, ką - jaučiuosi visai gerai. Kažkaip visai netikiu, kad kokių nors kursų baigimo sertifikatas, ar dar kokis tai viešas pasiekimo įrodymas, pakeltų mano vidutinio patenkintumo gyvenimu lygį. Būna metų, kai galima užžymėti daug pasiekimų langelių  - padariau, pabuvau, pamačiau, nugalėjau. O bendras poskonis - šiaip sau. Tai va.
Su artėjančiais!

Džo draugas klausia:
- Kiek tau metų.
- 34.
- O. Nežinojau, kad tau 34. Jei galvočiau, kad tau 34 - neklausčiau.
- Taip. Būti 34 labai nepadoru.
- Ne. Aš tiesiog galvojau, kad tu mano metų.
- O kiek tau metų?
- 27.
- O! O aš galvojau, kad tu mano metų.
 
 

Tilda Swinton, Tim Walker nuotrauka

Kad sužinoti metų vertę, paklausk studento, neišlaikiusio egzamino.

Kad sužinoti mėnesio vertę, paklausk motinos, pagimdžiusios prieš laiką.

Kad sužinoti savaitės vertę, paklausk savaitinio leidinio redktoriaus.

Kad sužinoti valandos vertę, paklausk įsimylėjusio, laukiančio savo mylimosios.

Kad sužinoti minutės vertę, paklausk pavelavusio į traukinį.

Kad sužinoti sekundės vertę, paklausk tą, kuris neteko savo artimo žmogaus automobilių avarijoje.

Kad sužinoti vienos tūkstantosios sekundės dalies vertę, paklausk Olimpinių žaidynių sidabro laimėtojo.

/Bernard Werber/

Apie akimirkas

Blogspote buvo techninių nesklandumų pora dienų ir po to kažkur prapuolė mano paskutinis įrašas. Jo nekartosiu.
Nes toks yra gyvenimas - kiekvienas momentas yra vienintelis. Kiekviena akimirka nepakartojama. Kiekvienas poelgis galutinis.
Banaliau pasakyti turbūt neįmanoma. Bandau pasitaisyti.
O juk būna. Būna tokių momentų, kai atrodo jau jau tuoj tuoj kažką pasakysiu, žengsniu svarbų žingsnį ir... ir nepasakai. Akimirksniu situacija pasikeičia - ir jau vėlu. Paleidai. Viena nanosekunde pavėlavai. Ir nebepakartosi. Arba priešingai - pasakai, padarai - o nereikėjo. Ir viskas subyra. Būna.
Būna tokios situacijos kai pajauti akimirkos vertę ir trapumą. Kai laiko kruopelė gali nulemti likimą. O paskui, kasdieniame gyvenime akimirkų ir nejaučiame. Nevertiname. Netaupome.
Tai va. Toks mielas rytas. Ir aš tingiai mėgaujuosi trečiu arbatos puodeliu. Nes ji tokia skani skani. Gavau dovanų. "Pai mu tan".  Baltoji arbata. Rekomenduoju. Apskritai, balta arbata mano mėgstamiausia. Apie arbatas kitą kartą.
Žiūriu pro langą, kasausi už ausies ir galvoju kaip būtų gerai pabėgioti. Jau kokia valandą taip galvoju. Sukiodamais tarp nereikšmingų užsiėmimų.
Šį rytą mąstau nenuosekliai. Rašau padrikai. Be loginių perėjimų. Chi chi. (Mano grupiokai žino apie ką aš čia). ;)
Einu prie išvadų.
Akimirkos nepakartosi. O gyvenimas sudarytas būtent iš jų. Ne iš metų, ne iš savaičių. O iš akimirkų, mažų kaip biseris, suvertų ant laiko siūlo. O kai jų nevertini, netaupai - tai atrodo, kad laikas bėga per greitai. Ne. Laikas eina tuo pačiu 60 minučių per valandą greičiu. Tik tu jo neišgyveni. Nes nepastebi momento. Nes esi kažkur kitur. Šalia. Praeity, ateity. Planuose. O ne toj vienintelėj akimirkoj. Kuri tuoj sprogs.
Kaip visada, aš tai taikau sau. Nes kiek aš prokrastinuoju chi chi geriau nesakysiu.

Dar Getės Faustas mainais už žavingos akimirkos sustabdymą siųlė sielą. Ir nieko gero, tiesa pasakius, iš to nesigavo. Nes nereikia stabdyti akimirkų. Net ir žavingų.
Einu pabėgiot.

Apie sustojusį laiką

Būna tokios vietos, kur laikas sustojęs. Na, žmonės juda, kažkas vyksta, bet vis tiek toks jausmas, kad šita erdvė iškritusi iš bendro laiko judėjimo srauto. Kad ji kažkur šalia. Išeisi pro duris - įprastas laikas. O ten viduj viskas šiek tiek kitaip.
Pavyzdžiui A. Mickevičiaus biblioteka. Lauke juda Trakų gatvė. Įeini į vidų ir kažkas pasikeičia. Rūbinėje stovi aukšta liesa moteris. Tiesi ir blyški. Jos žvilgsnis nieko nemato. Juda kaip transe. Paima striukę - duoda numeriuką, paima paltą - duoda numeriuką. Paima numeriuką - duoda striukę. Ir taip daug daug metų. Panašu į Dantės pragaro kažkelintą ratą. Registratūroje kitokie tipažai. Kaip ir dera garbingai registratorės profesijai - spinduliuoja nuožmią agresiją. Nors yra viena smulkutė judri senutė - ji maloni ir šilta. Turbūt čia iš serijos "blogas policininkas - geras policininkas".
Toliau prasideda keistas žaidimas. Registratūroje duoda mažą popieriuką ant kurio užsirašai skaitytojo pažymėjimo numerį. Užlipi ten, kur gyvena knygos. Paduodi popieriuką ir grąžinamas knygas tetulei. Šios tetulės kitokios - ko gero gyviausios iš visų darbuotojų. Be letargo ir be agresijos. Salėje netgi yra kompiuteriai. Bet jų buvimas nieko nekeičia.
Smagiausia dalis, kad galima pačiai klaidžioti tarp knygų lentynų ir žiūrinėti knygas. Ilgai rinktis ko gi vis dėl to nori.
Išsirinkus tetulė nuskanuoja skaitytojo pažymėjimą ir knygas. Ir kažkodėl grąžina tą poperiuką, kurį reikia palikti mažoje dėžutėje registratūroje. Popieriuko paskirties aš taip ir nesupratau. Juk viską įveda į kompiuterį. Tai kam tie popieriukai? Nebent, kad išlaikyti "popieriukų skaičiuotojos" etatą.
Prisiminiau dar vieną sustojusio laiko vietą. Tai buvo prieš metus Čekijoje Breclavo geležinkelio stotyje. Naktį man reikėjo valandą palaukti traukinio. Stoties kavinė/bufetas/restoranas - kaip pavadinsi, tikrai nesugadinsi - atrodė iškritusi iš tarybinių 80-ųjų. Mediena apkaltos sienos ir lubos. Tamsiai raudonos aksominės užuolaidos. Masyvūs šviestuvai. Kažkada tai buvo prabanga. Už baro stovi pavargusios merginos keistomis šukuosenomis. Ant baro pora peleninių, prismaigstytų nuorukų. Dvidešimt pirmą amžių išduoda ant sienos kabantis didelis plokščias televizorius ir keistai tiesiai iš lubų išlindusios energiją taupančios lemputės be gaubtų. Nešviečiantys didžiuliai mediniai šviestuvai kabo kaip vaiduokliai. Viskas ten vaiduokliška: vidury nakties alų geriantys traukinio laukiantys keleiviai, padavėjos - viena iš jų buvo žvaira, kas keistai tiko prie bendros aplinkos, senos išblukusios reklamos, televizorius, rodantis vaizdus be garso...
Nežinau, kas sukelia man sustojusio laiko įspūdį. Ne tik seni baldai ir nušiurusios sienos. Tiksliau, visai ne seni baldai. Va pvz. mano vasaros kaimynas Grigorijus pats senas senas, Stasė irgi sena sena, apsirengę senais senais drabužiais. Baldai kambariuose - tikras antikvariatas. Bet nėra sustojusio laiko pojučio. Nes jų akys gyvos, nes jie juda ir gyvena.
O žmonės užgesusiom akim, mechaniškai paduodantys numeriukus, popieriukus, pilstantys alų... Susitaikę su būtim, pamiršę gyvenimą. Aplink juos sustoja laikas. Nes laikas yra judėjimas. Kaita. Veiksmas.

Fizikai nepykit - aš nebandau sukurti laiko apibrėžimo, nes per mažai jį suprantu.

 

Foto: Irving Pobboravsky  

Apie laiką

 Foto: Andreas Feininger 

Na. Su sausiu susitvarkėm. Imsimės vasario.
O, tarp kitko, praėjo šių metų 1/12 dalis. Gal tai nieko ir nereiškia. Laiko nanotrupinėlis. Bet vis gi mano būties atraižoje tai kaip ir visai nemažai. Va, paskutiniu metu mane pradėjo kankinti laiko bėgimo klausimas. Ko gero kokia tai-s baisi vidurio gyvenimo ar panšiai krizė. Tačiau pas specialistus nesikreipsiu. Pati save pasispecialistinsiu.
Tennessee Williams pasakė: "Ateina laikas, kai pažiūri į veidrodį ir suvoki, kad tai, ką tu matai yra viskas, kuo tu kada nors būsi. Ir tada tu priimi tai. Arba nusižudai. Arba nustoji žiūrėti į veidrodžius."
Na ne taip desperatiškai viskas yra. Dar nesižudysiu, neskubėkit dalintis mano turtų. Ir į veidrodžius žiūrėsiu, ir netgi į savo atspindžius vitrinose.
Prieš Naujus metus buvau parašius keletą pažadų. Kol kas pažanga sunkiai matoma.
O šiaip man labiau patinka elektroniniai laikrodžiai, kurie rodo tik skaičius. Tiesiog konstatuoja faktą. "11:29". Be komentarų. O visokie tiksintys padarai su bėgančiom rodyklėm mane nervina. Ypač, kai tenka miegoti kambary su tiksinčiu laikrodžiu. Tiksi sau tamsoje. Sakai jam: "eik miegot!", o jis neina. Arba kažkur sėdi, geri sau ramiai arbatą, o prieš akis sidabrinis blynas su ratu besisukančia sekundine rodykle. Ir jis net netiksi, net nestabteli. Tai dar blogiau už tiksėjimą: tas vienodas, abejingas sukimasis.
Aišku, aš čia šiek tiek sutirštinu spalvas. Tikrai neisiu daužyti ir deginti laikrodžių parduotuvių. Laikrodžiai čia nekalti. Ir laikas, ko gero, niekuo dėtas.
Žemė sukasi, Saulė kyla ir leidžiasi, žmonės spurda ir blaškosi. Vieni vėluoja. Kiti laukia. Ir žiūri į laikrodžius.

Sapnavau, kad man ant gomurio išaugo 2 dantys. Pažiūrėjau sapnininke - dygstantys dantys reiškia permainas. Permainos visada gerai.

Apie laiko pūgą

 Foto: Namiko Kitaura

Ryte guliu lovoj ir galvoju "na dar 3 minutės ir kelsiuos". Tada "na dar 1 minutė ir kelsiuos". Apsiverčiu ant kito šono "dar 3 ir viskas".
Ir atrodo, kad tos minutės tokios lengvos kaip stalo teniso kamuoliukai. Apvalios ir baltos. Šokinėja ore. Kaip burbulai stiklinėje. Laiko burbulai. Ir sproginėja. O gal tai yra laiko kiaušiniai - balti ir apvalūs. Ir iš jų kažkas išsirita. Kas gali išsiristi iš laiko kiaušinio? Dar viena minutė. Taip minutės gimdo minutes.
"Dar 1 ir kelsiuos...."
Atsikėliau. Už lango pusto.
Tarsi pro šalį skrieja daug sekundžių ir minučių. Laiko pūga.
O jums į ką panašus laikas?

Apie tingėjimą

Aš skaitau ne tik "Pūkuotuko pasaulį". Dar skaitau Glebo Archangeskio "Time-drive. Kaip spėti gyventi ir dirbti". Labai naudinga knygelė. Apie laiko organizavimą. Apie vertybes, tikslus, motivaciją. Apie tai, kaip susitvarkyti išorinį ir vidinį chaosą. Rekomenduoju.
Vyruko išvaizda apgaulinga - rašo tikrai protingai, konstruktyviai ir be to smagiai.

Be autoriaus leidimo paviešinsiu skyrelį apie tingėjimą.

"Tingėjimas - ne visada yra blogai.  Dažnai tai normali organizmo apsauginė reakcija. Jos priežastimis gali būti:
- Pervargimas, objektyvus organizmo išsekimas, fizinių, energetinių ir emocinių resursų išeikvojimas.
- Mūsų "reikia" ir "noriu" nesutapimas - kai švaistome savo gyvenimo laiką darbams, kurie nėra mums artimi.
- Intuityvus pajautimas, kad dirbamas darbas yra beprasmiškas, nereikalingas, nesvarbus.

 Yr dar ketvirta priežastis. Jūsų pasąmonė siunčia signalą: "Palauk, nespurdėk, išsivalyk sielą nuo menkų minčių srauto, duok vietos kažko naujo gimimui". Dažnai būtent tokiu metu ateina geriausios idėjos ir kūribiniai nušvitimai.

Kūribingo tingėjimo taisyklės paprastos:
- Jei tingėti, tai visu 100 %, nesistengiant tuo metu dar kažką daryti, galvoti, spręsti problemas ir t.t. Grynas tingėjimas - tai būties pilnatvės ir visuotinės harmonijos pajautimas.
- Sąmoningai priimti sprendimą: "Noriu tingėti - ir taip darysiu". Be dvejojimų ir sąžinės priekaištų.
- Prieš kūrybingą tingėjimą užkrauti smegejis informacija apie jums svarbią problemą. Bet negalvoti apie problemą paties tingėjimo metu.

Laikantis šių taisyklių kūribingas tingėjimas taps puikių idėjų ir sprendimų šaltiniu. Svarbiausia neperlenkti lazdos ir nepainioti kūribingo tingėjimo su paprastu."

Pasirodo, ir tingėti reikia mokėti.

Apie laiką ir bėgimą

Pasikartosiu: kaip greitai bėga laikas!
Nepasakiau nieko naujo. Ir nieko ši frazė nestebina. Ji sena kaip pasaulis. Neabejoju, kad dinozaurai ir mamutai dūsaudami pakeldavo akis į dangų ir galvodavo tą patį. "Kaip greitai bėga laikas!". Jie išmirė, jų vietoje dūsavo beždžionės, imdamos pirmąjį pagalį į letenas, o iš paskos ir pirmykščiai žmonės sėdėdami prie laužo savo urvuose.

Lasko (Lascaux) urvas Prancūzijoje 15 000 - 10 000 m. pr. Kr.

Klysta antropologai teigdami, kad šiame ir panašiuose urvų piešiniuose priešistorės dailininkas pavaizdavo medžiolės laimikį. Neabejotinai klysta. Tas žemakaktis žmogėnas norėjo perduoti ateities kartoms svarbią žinią. Jis nemokėjo pavaizduoti laiko, neturėjo laikrodžio, nemokėjo rašyti. Neklusnia gauruota ranka jis paėmė anglies gabalą ir nupiešė bėgančius gyvūnus, tarsi sakydamas "kaip greitai bėga laikas..."

Praėjo dar viena savaitė. Visai nebloga savaitė. Netgi labai gera savaitė. Bet vis tiek šiek tiek per greitai.

sekundės

Ar jūs žinote, kad 100 metų - tai tik 3 153 600 000 sekundžių.

Matuojant metais atrodo daug, na pakankamai daug, o skaičiuojant sekundėm - kažkaip prakštiškai ir nieko...

Nešvaistau savo sekundžių ir einu krauti didelį lagaminą.