Man patinka popieriniai laiškai.

Žano Kokto (Jean Cocteau) autoportetas laiške Polui Valeri (Paul Valéry), spalis 1924.

Viešas laiškas

Noriu tiesiog pasidalinti, paimta iš čia. Išverčiau, nes žinau, kad ne visi mano draugai laisvai skaito angliškai.

Po to, kai Ann Coulter (amerikiečių teisininkė, politinė komentatorė, rašytoja)  pavadino Prezidentą Obamą atsilikėliu (retard) savo twitter'yje pirmadienio debatų vakarą, Specialių Olimpinių žaidynių sportininkas ir pasaulio pasiuntinys John Franklin Stephens parašė jai šitą atvirą laišką:

Brangi Ann Coulter,

Nagi, Miss Coulter, jūs nesate nei buka, nei lėkšta. Tai kodėl jūs pastoviai naudojate žodį "atsilikęs" kaip įžeidimą?
Aš esu 30-ies metų vyras su Dauno sidromu, kuris vargo dėl visuomenės požiūrio, kad intelekto neįgalumas reiškia, kad aš esu bukas ir lėkštas. Aš nesu toks, bet aš apdoroju informaciją lėčiau, nei kiti. Iš tiesų, man užtruko visą dieną sugalvoti kaip atsakyti į jūsų žodžio "atilikęs" vartojimą vakar vakare.
Aš galvojau pirma paklausti, ar jūs norėjote apibūdinti prezidentą kaip kažką, kas buvo engiamas ir skriaudžiamas vaikystėje tokių žmonių kaip jūs, bet aš pakilau virš to ir radau būdą daug pasiekti gyvenime, kaip ir daug mano kolegų neįgalių sportininkų.
Tada aš galvojau, ar jūs norėjote apibūdinti jį kaip žmogų, kuris turėjo vargti ir apgalvoti viską, ką jis sako, nes visi skuba su kandžiom pastabom.
Galiausiai, aš mąsčiau, ar jūs norėjote pažeminti jį kaip žmogų, kuris greičiausiai gauna prastą sveikatos priežiūrą, gyvena žemo lygio būste su labai mažom pajamom ir vis tiek sugeba matyti gyvenimą kaip nuostabią dovaną.
Nes, Miss Coulter, štai kas aš esu - ir dar daug daugiau.
Po to, kai aš pamačiau jūsų įrašą Twitter'yje, aš suvokiau, kad jūs tiesiog norėjote sumenkinti Prezidentą susiejant jį su tokiais žmonėmis, kaip aš. Jūs galvojote, kad žmonės suprastų ir priimtų, kad būti susietu su tokiu, kaip aš, yra įžeidimas ir jūs manėte, kad jūs galite išsisukti so tuo ir toliau rodytis televizijoje.
Aš klausiau savęs, ar jūs svarstėte kitus bjaurius žodžius, bet atsitraukėte pagalvojus apie neigiamą reakciją.
Taigi, Miss Coulter, jūs ir visuomenė turite išmokti, kad palyginimas su tokiais žmonėmis kaip aš, turėtų būti priimtas kaip garbės ženklelis.
Niekas neišgyvena daugiau, nei mes ir vis tiek taip stipriai myli gyvenimą.
Ateikite kada nors prisijungti prie mūsų Specialiojoje Olimpiadoje. Pažiūrėkite, ar jūs galėsite išeiti su nepakitusia širdim.

Draugas, kurio jūs dar nesutikote,
 John Franklin Stephens
Global Messenger Special Olympics Virginia

Senokai niekas taip nepalietė mano širdies, kaip šitas laiškas.

Apie laiškus ir dovanas

"Rosallie and Truffel". Jutta Bucker 

Po savaitės pertraukos užsukau patikrinti savo pašto dėžutę. Maloniai nustebau radusi ne tik atviručių, bet ir kelis blogo skaitytojų laiškus. Ko gero, nesitikėjau, kad kas nors šiais internetiniais laikais nepatingės parašyiti tikrą POPIERINĮ laišką. Kurį išsiųsti reikia ne tik paspausti mygtuką "send", bet  įdėti į voką, užrašyti adresą, užklijuoti pašto ženklą ir išmesti į pašto dėžę.
Labai keista skaityti visiškai nežįstamo žmogaus laišką. Kuris šiek tiek žino apie mane iš blogo, o aš nieko nežinau. Bet tai labai smagu, keista, nauja.
Ačiū jums labai. Tai nuostabi dovana. Ėjau gatve ir šypsojausi.
Kad žmonės dar gali daryti spontaniškus, neracionalius poelgius... Neklausiant "o kam?", "kodėl?", "kas iš to?". Šiaip sau. Tam, kad būtų smagu.
Vertingiausios dovanos ne tos, kurias pastatome į lentyną, o tos, kurias nešiojames širdyje. Banaliai pasakiau. Matyt, amžius daro savo. :)

P.S. atrašysiu.

  

Apie laiškus

 

Vincento Van Gogo laiškas broliui Teo

Pasiilgau tikrų laiškų. Popierinių. Ranka rašytų. Įdėtų į voką. Atskridusių ar atriedėjusių traukiniu. Gaunu atvirutes ir siuntinius. Kas irgi labai smagu. Bet jau labai seniai negavau laiško.
Parašykite man ką nors ir aš jums atrašysiu.

Ieva Sedova
p/d 1111
Gedimino pr. 7
Vilnius LT-01008
Lietuva