Pirma Motiejaus daryta nuotrauka.
"Mamos portetas".
Tas baltas - tai aš, o rūžavas plėmas viršuj - mano veidas.
Na, dar pora lubų kadrų pasibandymui, bet čia tai jau visa spalvinė kompozicija.
Neklausė nieko, pats viską.
Skaitau - kaip 8,5 mėnesio, labai netgi gud. :)

Mančesteryje gyvenu pusantrų metų.
Santykiai su šiuo miestu, kaip ir jausmai jam, auga ir keičiasi.
Todėl sugalvojau pradėti atakirą blogą skirtą Mančesteriui.
Gražių miesto fotkių pilnas internetas. Mano blogo tikslas, na koks ten tikslas, šiaip, parodyti miestą "mano akimis". Žinau žinau, "mano akimis" - bjauriai nuvalkiota frazė. Nors ir prieš nuvalkiojimą nebuvo ji daili.
Tiesiog miestas, kuriame aš gyvenu. Kurio gatvėm vaikštau ir į vitrinas žiūriu.
Another rainy day in Manchester.

Aš, kažkur netoli Niagaros, 2000 

Kaip gerai.

21 amžius lengvina vartotojų neribotus poreikius paprastų žmonių gyvenimą.

Va, prisiminiau amerikiečių 80-ųjų komediją. Apie dvi poras dvynių, sumaišytų gimstant. Traukia mane peržiūrėti tų laikų filmus. Turi jie tik 80-iesiems būdingo šarmo. Palyginus su dabartinėm komedijom, senosios daug naivesnės, bet ir daugiau pozityvo. Nėra komercinės erotikos ir vulgarumo, peržengusio pošlybės ribą. Ir mados - pečiai, plaukai, kvarbatkos! Kaip galima to nemylėti - tai atskira epocha, tai naujasis barokas.

Grįžtant prie filmo. Kaip viskas paprasta. Įvedi paieškoj "film 2 pairs of twins 80s" ir akimirksniu atsakymas "Big Business", su ta aktore, žinai tokia, pikto veido, ugniniais plaukais... Bette Midler. Bet man ji vis tiek bus, ta aktorė, tokia ungniniais plaukais, visada vaidina vriednas - ji ir yra amerikietiški 80-ieji. Kai kinomatografija pradeda keisti moters įvaizdį - ne tik švelni mama perekšlė, bet ir kieta business woman. Dangoraižiai, limuzinai, didmiesčių žavesys.

Būdama tarybiniu vaiku, svajojau apie baltus sportbačiua, violetines pūkuotas ausines ir kitus grožius iš katalogo "Quelle". Megztiniai su mikimausais, lėlių namai... viskas buvo nepasiekiama. Ir tas svajojimas buvo toks naiviai tyras. Nes žinojau - jų neįmanoma nusipirkti.

Vėliai atsirado ir treningai su mikimausais, ir balti sportbačiais su rožiniais raišteliais, arba vienas neonianiai salotinis, kitas oranžinis. Atsimenu pirmą importinę kramtoškę - vaisinio muilo skonio, išspjoviai ant kilimo. Buvo visai ne tokia, kaip mano quellinėse svajonėse. Pirmasis "snikeris"...

Tada daiktai teikė daugiau džiaugsmo ir buvo labiau vertinami.

Turėjau rusišką žurnalą apie amerikiečių architekturą. Čikagos architektūros pavyzdžiai - namai kukurūzai, Lloyd Wright namas virš upės ir daug kitų įdomių, origanalių ir futuristiškų namų. Tada man visa Amerika atrodė tokia - moderni, graži ir kūribinga.

Paskui daug kas atvėrė akis ir vaikiškas idealizmas išgaravo. O nuvažiavus pati pamačiau viską dar kitaip "ne per televizorių". Ir nors ir prieš tai buvau keliavus nemažai. Bet, ko gero, nuo USA vizito  2000 metais, tapo aišku, kad klausimas "o kur geriau šalyje A ar šalyje F?" tiesiog neturi prasmės. Visur savi trūkumai ir privalumai. O geriau ten - kur tau gerai. Tai gali būti ir derevnia Hadiukino, ir Hondūrasas, ir šiaip, koks Selechardas... 

O susikurti savo "gerai" - kiekvieno asmeninis darbas.

Pala, apie ką aš čia?

Apie filmą "Big Buziness" - jis man patinka. Ir ta stamboka, nors plonom kojom, vriedno veido aktorė, su ungniniais plaukais. Patinka žiūrėti senus filmus. Tarybinius ir amerikietiškus. Nes juose yra to vaikystės naivumo, iš kurio aš išaugau. Kuris ir nereikalingas, bet smagu pasilepinti pusantros valandos doze.

Kaip ir senos foto, iš kurių į tave žiūri kito laiko žmogus.

Buffalo 2000

Vaizduoju, kad tvarkau kompą.
Radau pamirštą savo fotkę. 2006 liepa, Vilnius.
Yra joje kažkas mielo mano dūšiai.

Rankos

Poros-2

1968: Philippe ir Yvonne Halsman so 99-iais "Life" žurnalo viršelais, kuriems jie padarė nuotraukas (iš viso jie nufotografavo 101-am "Life" viršeliui).

Gražu

 foto: Thomas J. Abercrombie(1968)

Pasaulis yra tragedija tiems, kas jaučia, bet komedija tiems, kas galvoja.

/Horace Walpole/

Sužeisti žmonės pavojingi. Jie žino, kad gali išgyventi.

/Josephine Hart/

Niekšus visada stebina, kad geras žmogus yra protingas.

/Luc de Clapiers, marquis de Vauvenargues/

Pačius baisiausius nusikaltimus planetoje daro ne tie žmonės, kurie sukyla prieš taisykles, o tie kurie joms paklūsta. Būtent tie žmonės, kurie laikosi taisyklių, mėto bombas ir išpjauna kaimus.

/Banksy/

Viruso pakirsta nerūšiuoju naudingų, gražių ir linksmų daiktų. Pusę dienos žaidžiau Samorost (gražiausias visų laikų žaidimas), paskui nusprendžiau išrūšiuoti kompo turinį.Bandydama vadovautis tą pačia "naudinga, gražu, linksma" taisykle.
Man kažkodėl labai patinka žmonių vandenyje-vonioje nuotraukos. Turbūt todėl, kad tai yra gerai.

 foto: Zerno Roli

Apie kates

1944 m., TSRS

Paveiksliukinis dviratukinis

Jean Mohr, Alžyras, 1973

foto: Eikoh Hosoe

Ar aš prieštarauju sau?

Labai gerai

Aš prieštarauju sau

Aš didelis, manyje telpa daugybė.

/Walt Whitman/

foto: Sergio Larraín

Nėra pusiau-dainavimoa duše: tu arba roko žvaigždė, arba operos primadona.

/Josh Groban/

  

  

  

Kai mintis tampa pernelyg skausminga, veiksmas yra geriausias vaistas.

 /Salman Rushdie/

Įmanoma mylėti žmogų jeigu tu jo nepažįsti per daug gerai.

/Charles Bukowski/

Jeigu aš negaliu būti gražus, aš noriu būti nematomas.
 /Chuck Palahniuk/

  

Labai patiko. (Gera tokia šypsena).

 foto: Catherine Chalmers

Kaip sakoma - kiekvieno galvoje savi tarakonai. Ir laksto jie, ir krebžda. O paskui paima ir pasikaria visi vienu metu. Ir tyla.

Mobilografija

Kas telefone gyvena.

Apie grožį ir senatvę

Visi nori būti jauni ir gražūs. Net ir tie, kurie ir būdami jauni nėra labai gražūs, vis tiek nori likti jauni. Jaunystė madinga.
Gražus-negražus čia jau kaip gamta davė. Visuotiniai streotipai mane mažai domina - man gražūs žmonės, kurie man patinka, kuriuos aš myliu. Netgi priešingai - tiesiog gražūs žmonės per daug vienodi. Tiek vyrai, tiek moterys. Nuobodu. Trūksta individualumo. Ypač jaunystėj, kai gyvenimas ir charakteris dar neatsispaudė veide.
O jei viduj po oda, mėsa ir kaulais slypi tik olialia - tai manęs nelabai ir žavi, kas ant odos paviršiaus pavaizduota.
Bet šį kart ne apie jaunystės grožį. Bala jo nematė. Koko Šanel (Coco Chanel) teiseingai pastebėjo: "Gamta duoda veidą, kurį turi dvidešimties. Penkiasdešimties turi veidą, kurio nusipelnai".
Žaviuosi žmonės, kurie lieka jauni ir būdami 100 metų amžiaus. Jaunystė tai ne odos lygumas, o dvasios veržlumas.

Albertas Einšteinas jaunystėje atrodė kaip koks liurbis. Na... argi ne?

 

O metams prabėgus - labai simpatinga ir impozantiškas... Ką sako jo veidas? Šitas žmogus tikrai turėjo humoro jausmą ir išmintį.

Čarlzas Darvinas... net Kalėdų senelis galėtų pavydėti jam tokio skvarbaus ir šilto žvilgsnio bei barzdos. O brandaus amžiaus toks nesimpatiškas, kad net čia nedėsiu foto. Tada jis turbūt per daug įtemptai mąstė apie natūraliąją atranką.

Markas Šagalas. Skraidančias įsimylėjusias poras piešiantis žmogus negali negražiai senti. Mirė 97 metų

 

Edvardas Steichenas (Edward Steichen) vienas įtakingiausių meistų fotografijos istorijoje. Mirė 93 metų.

 

Amerikiečiu fotografė Ruth Bernhard. Mirė sulaukus 101 metų.

O štai jos rankos (foto Margaretta Mitchell).

 

Kodėl žmonės bijo senti? Kodėl žodis "senas" yra neigiamas apibūdinimas? Aišku, blogai būti ligotam ir neveiksniam. Bet tai gali atsitikti bet kokio amžiaus.
Reikia mokėti senti. O senti pradedame vos tik suaugę. Mūsų sentvė - mūsų pačių rankose .
Nežinau, ar man išeis teisingai pasenti. Aš dar tik pradėjau. Bet tikiuosi man pavyks. Bet kokiu atveju tai neišvengiama. Pasistengsiu padaryti tai kuo geriau ir gražiau.
Todėl einu pasivaikščioti po miestą, pakvėpuoti apygryniu oru, pasisemti įspūdžių ir nusipirkti špinatų skaniai žalioms salotoms.

Apie sapnus ir debesis

Sapnavau, kad nuo kalno leidosi debesis. Toks tirštas ir baltas lėtai varvėjo žemyn. Aš paėmiau ant delno debesies gabaliuką - baltą lengvą besvorį kupstuką. Ir juokdamasi uždėjau vaikui ant galvos.
Pažadino kaimynė laiptinėje barškėdama metaliniais kibirais. Kaip pavojaus varpais. Jų šaižus triukšmas ištirpdė mano baltą debesį.
Prabudus nesupratau, kur esu.

Kalnų nuotraukos Michael Kenna. Jis vienas iš mano mylimiausių fotografų. Fotogtafuota Kinijoje, Huangshan kalnuose.
Kas nori su manim važiuoti į Kiniją?