Nesimiega ir gyvūnai

Nesimiega. Tai pripešiojau iš visur gražių gyvūnų nuotraukų.
Man patinka gyvūnai. Ko gero, jų greitai nebeliks. Na, liks tik vištos, kiaulės, kalakutai, jaučiai, avys, katės, šunys, kanarėlės, žiurkės, balandžiai ir tarakonai. Na, dar tunas, lašiša, silkė, akvariuminės žuvelės, vorai kampuose, musės, uodai ir erkės. Žodžiu - maistas ir parazitai. O visi kiti gyvūnai pavirs į kailinius, iškamšas ir eksponatus zoologijos soduose.

Yra toks laukinės gamtos fotografas Eric Lefranc (www.ericlefranc.com). Jis nufotografavo šią baltąją lokę su lokiuku, besiglaudžiančius ant tirpstančios ledo lyties. Šitus išgelbėjo...
Yra daug dalykų, dėl kurių neverta graudentis ir varvinti ašaros. Bet gyvūnų man gaila. Pažiūrėjus šitą nuotrauką man nuoširdžiai gėda būti žmogumi.
Aišku, galima pradėti mosikuoti galūnėmis, kad globalinis atšilimas tik šiaip ciklinis reikškinys Žemės klimato istorijoje ir mes - protingi žmonės - čia, atseit, iš vis ne prie ko. Mašinos, fabrikai ir t.t. nieko netirpdo ir neteršia. O jei ir teršia, tai mes turime pilną teisę - nes mokame rašyti, skaityti ir net skaičiuoti. O tai, savaime suprantama, duoda teisę pasivadinti "civilizacija" ir pasinaudojant "progresą" sukurti daug išmoningų mašinų ir prietaisų, kurie padeda grečiau pjauti šaką, ant kurios sėdime.
Ir iš vis, meška pati kalta, kad nežiūri kur eina.

Na ką aš čia taip... Tiesiog man meškiukų gaila.
O dar va keletas mielų foto. Žiūrėdama į jas aš šypsausi.
(Deja, neradau autorių, tikiuos, jie nesupyks).

 

 

Labas rytas! 

Apie ekologiją

Netyčia aptikau šitą nuotrauką. Ir ji mane labai sukrėtė. Aš jautri moteriškė - myliu gyvūnus. Man labiau patinka, kai žiūrinti į juos norisi šypsotis ir galvoti kokia nuostabiai turtinga ir įvairi mūsų planetos gamta.
Šito vežlio man asmeniškai labai gaila. Atrodytų viena maža šiušklytė. Plėvelės gabalas. O jam sugadintas gyvenimas. Mes dažnai nepagalvojame, kad esame viena sistema. Kad veikiame vieni kitus. Drugio efektas vis gi ne iš piršto laužtas. Viskas, ką mes pagalvojame, pasakome ir padarome turi padarinius. Ir viskas grįžta. Aišku, šitas vėžlys negrįš pas šiukšlių mėtytoją ir nenukas jam kojos (nors galėtų)... bet Žemė apvali ir niekur tu nepabėgsi.
Tai va. Apie ekologiją.
Jau prikalbėti kalnai žodžių. "Nešiukšlinkit", "taupykit resursus", "mažinkit vartojimą"... Ar labai jūs taupot ir perdirbat? Aš - ne. Stovi kieme vienas konteineris - į jį ir metu viską. O kas toliau - ne mano reikalas. Na, aš vaikštau pėsčiom ir... į skardinę nuo alyvuogių pasodinau agavą...viena šiukšle mažiau. Didelis darbas - vėžliukai man padėkos.

 

Foto: Trevor Little. 

Niujorkas. Smėliasrove plauna namų sienas. Gerai matosi oro taršos padariniai

Nedėsiu čia išsiliejusios naftos, paukščių sulipusiom nuo naftos plunksnom, šiukšlių kalnų, užterštų upių su nudvėsusia žuvim... Viską jūs matėt, viską jūs žinot.
Tiesiog pagalvojau - jei aš būčiau Žemė. Ir ant manęs gyventų daug gražių augalų ir gyvūnų ir tokie žmonės, kurie tik ima viską, kas geriausia, o atgal gražina teršalus ir šiukšles. Kurie, tiesą pasakius, trukdo gyventi visoms kitoms gyvybės formoms. Kurie tik išdrąsko, apnuodija ir nusiaubia. Ką aš daryčiau? Be abejo - norėčiau kuo greičiau nusikratyti šitų parazitų... Tai va. Nesuprantu ko ta Žemė laukia? Mestų mus lauk ir gyventų gražiai ir laimingai.