Nežinau kaip pradėt. Penktadienį Benas pirmą kartą savo gyvenime nulupo česnako skiltelę. Paaiškinkit jūs man - kaip galima gyventi 39 metus ir niekada nelupti česnako?
Vat iki šiol pagalvoju ir nesuvokiu.
Sako - niekada nereikėjo.
Aš purtau galvą.
Negali būti.
Kaip taip gyventi?
Nelupant česnako.
Galima nelipti į Everestą. Nemokėt išardyt ir surinkt kalašnikovo. Bet lupti česnako skiltelę???
Ir dar sako - mūsų tokių daug, nelupusių česnako...
Vajetau.

Klausiu Beno:
Gal turi ylą? (Angl. awl)
Ką taip?
Praspelinu a-w-l.
O kas tai yra?
Stora adata su rankena skylėms badyti.
Ne, niekad nemačiau ir neturėjau.
...
Kažkodėl man atrodo, kad Lietuvoj neatsirastų nei vieno žmogaus, kad nežinotų, kas yra yla.
Gal todėl, kad ylos maiše nepaslėpsi? Bet kaip taip - vat gyvena žmogus ir neįsivaizduoja, kas yra yla?
Nors gal tuoj bus karta, kuri nežinos kas yra plaktukas ir už kurio galo jį laikyti.
Aš dinozauras.
 

1935 m. prezervatyvų testavimas

Šiaip tai vyrai turi tokią vieną savybę.
O ta savybė - vos vieną kartą susitikus pradėti gerinti tavo gyvenimą. Pvz., pasiūlyti perstumdyti baldus, kad būtų feng šui racionaliau.
- Lovą reikia perstumti į kitą kambarį!
- Ji pradžioj ten ir buvo, bet man per daug triukšmo nuo gatvės.
- Prie triukšmo priprantama.
- Aš nepripratau.
- O kaip žmonės prie aerouosto gyvena? Pripranta!
- Grrrrrr..
- Aš noriu tau padėti!!! O tu nevertini!
...
Visą naktį skaityti butų nuomos skelbimus (kuriuos aš visus mačiau po 23 kartus) ir sakyti:
- Kaip neišsimiegojau. Visą naktį skelbimus žiūrėjau.
- Tai aš juos visus pati periodiškai peržiūriu.
- Bet aš dėl tavęs juos skaičiau!!!
- Ačiū, bet...
- Aš noriu tau padėti!!!
- Grrrrr...
- O tu nevertini!
...
- Labas rytas, kaip laikais?
- Rytas. Motiejus buvo labai neramus, neišsimiegojau visai.
- Tau reikia atsipalaiduoti.
- Aš ir taip stovėdama miegu, koks atsiplaiduoti. Geriu antrą puodą kavos.
- Tau reikia atsipalaiduoti. Įsijunk BBC Radio 3, paklausyk klasikos.
- Nereikia man klasikos, man reikia neužmigt.
- BBC radio 3 labai gerai!
- Ačiū!
- Ne ačiū, o įsijunk ir klausyk.
- Grrrrr...
- Aš noriu tau padėti!!!
...
O aš nenoriu, kad už mane skaitytų skelbimus, stumdytų mano baldus, rinktų radio stotį.
Ar ne paprasčiau tiesiog paklausti:
- Kaip aš galiu tau padėti?
Taip ir pasakiau vyriškiui.
- Bet tada nebus siurprizo!
- Grrrrr...

Kas čia dabar darosi.
2 vyriškiai prisipažino sapnavę nepadorybinius sapnus su manim.
Aš sapnuoju tik labai padorius sapnus. Kad užlipu ant labai aukšto namo stogo ir negaliu nulipti. Ir net neturiu telefono paskambnti gelbėtojams. Nepadorybių ant stogo nebuvo. Tik balandžiai.
Einu su Motiejum vežime į ligoninę, jam kraujo tyrimų daryti. Pakeliui prisijungė barzdotas dėdė su vaiku kokių 7 metų. Ir einame panašiu greičiu. Bandžiau juos aplenkti, bet pasivijo jie mane kol su bordiūrais varžiausi. Vėl aplenkiau, vėl pasivijo. Pasidaviau galiausiai.
Mančesterio žmonės šnekūs. Apie orą. Kad lyja. Kad saulėta. Kad vėjuota. Kad šalta. Kad šilta. Kad tai šilta, tai šalta... Oras toks įdomus. Niekada neišseks šita beribė tema.
Pradėjo dėdė nuo oro. Vėl saulėtos dienos išpuolė, sako. Taip, sakau, vitaminą D reikia gamintis. Galvojau atstos. Iš išvaizdos matėsi, kad vitaminai jam neaktualūs. Pažiūrėjo dėdė į mane, tarsi aš amfetaminą gaminti siūlau. Bet pažiūrėjęs į mano ritmingai pūpsinčią E dydžio krūtinę pratęsė pokalbį. Kiek laiko vaikui, klausia. Trys su puse mėnesio, sakau. O jis 6 vaikus turi. Ir dar nori. Keturių. O jo missis daugiau nebenori. Aš sakau, kad dar norėčiau vaikų. Ateity. Taip sako, gimdyk kuo daugiau vaikų kol jauna. Na, netiek jau daug ir beliko sakau. Man jau 35. Nustebo labai. Nes jo missis 36. Na, su šešiais vaikais, aišku, kad. Aha, sakau. O jis sako, kad jo missis daugiau gimdyti nenori, bet nieko prieš, kad jis su kita moterim turėtų vaikų. Visai ne prieš. Pati sako, turėk dar vaikų kiek nori, tik ne su manim. Aha, sakau. Ir čia jis pokalbį taip pasuko, tarsi man siūlo su juo dar 4 vaikus veisti paleist į šį pasaulį. Na, netiesiogiai taip sako, bet netiesiogiai aiškiai. Čia mūsų keliai išsiskyrė, aš į ligoninę nusukau, jis tiesiai nuėjo. Va.
Ir iš kur man tokie pakeleiviai pasitaiko.
Pilnatis mano kieme.

Vakarieniauju su Džo ir Krisu. Sakau:
- Va ir metai į pabaigą. Kokie jūsų didžiausi pasiekimai 2013-ais?
Džo sako:
- Mano muzika buvo nupiratinta Moldovoje ir kelis kartus buvo paminėta japoniškame twitteryje.
- Neblogai, - sakau.
- Ir dar: sugebėjau išbarškinti merginą po 14 bokalų alaus ir neapsivėmiau. Ji net turėjo orgazmą.
- Hmmmm..., - sakau. Šito gal ir nebūtina buvo minėti. Bet toks jau tas mūsų Džo. Kaip sako rusai "u kogo čto bolit- tot o tom i govorit".
- O kas pas tave, Krisai?
- Mano didžiausias 2013 pasiekimas, kad kai pavėlavau 15 minučių į darbo biržos darbo programą ir baisi boba pareiškė, kad už tai man nuims 3 mėnesius bedarbio pašalpos aš ją pavadinau sena bjauria p*zda (old ugly cunt). Ir išeidamas išdaužiau gaisro signalizaciją. Pašalpą nuėmė 3 mėnesiams. Bet už tai aš jai pasakiau, kas ji tokia!
Tokių pasiekimų fone manieji atrodo banaliai ir blankai:
- O aš įsitaisiau katiną, labai gerą katina. Ir užnėštėjau...
Tik tiek.

Vakar G+ užvedžiau diskusiją apie vyruką, kuris per daug neryžtingai dūzgia ir trepsena aplink.
O tada pagalvojau - kai karštas ispanas, vėjo malūnų direktorius, per pirmą pasimatymą griebia už rankos ir taikosi glostyti kelius - negerai. Šalin rankas!
Kai sveikos gyvensenos propaguotuojas siunčia savo genitalijaus nuotrauką - negerai. Iškrypėlis. Užblokuot!
Ir kai kultūringas mokytojas negriabia už rankų, netiesia prakaituotų delnų link mano apvalių keliukų, nesiunčia prastos kokybės didelio erekcijaus nuotraukos - irgi negerai! Molis!!!
Kaip sunku būti vyru! Kaip baisu žengti pirmą žingsnį... nes, kaip teisingai pastebėjo Vyne Tu - pirmas žingsnis gali būti ir paskutiniu.
Sudėtinga - pavojai, rizikos, stresas.
O moterys - vis nepatenkintos - tai per daug, tai per mažai; tai per greitai, tai per lėtai... Kur čia įtiksi.
Moterys - saugokit vyrus! Iškepkit jiems bandelių šiltų, minkštų, skanių... ar ką...

 
 
 

Kuo skiriasi vyriška ir moteriška meilė? Aka tėviška ir motiniška?
A va kuo.
Vakar išeidama iš namų duodu Džo pinigą ir sakau - nupirk katinui maisto, o tai visai neturi. Ryte jis iš bėdos valgė mano tuno mišrainę, bet jau atbulais dantim. Nupirk vaikui normalaus maisto. Grįšiu vėlai.
Gerai sako.
Grįžtu kitą dieną.
Katino bliūdeliai tušti. Tik keletas ryžių ir agurko gabaliukų dubenėly liūdi.
Širdis sako - kažkas čia ne taip.
Krisas sėdi savo šiukšlių lizde.
Ar Styvas pamaitintas?
Ne.
Tai jis nuo vakar nieko nevalgė?
Valgė. Grįžo iš lauko, parsinešė dantyse bekono gabalą.
Iš kur?
Iš kaimynų matyt.
Pasipitinusi einu pas Džo.
Katiną pašerei?
Ne.
Aš juk tau pinigų palikau ir prašiau nupirkti maisto.
Nupirkau.
Kur jis?
Va. - ištraukia iš po stalo maišiuką.
Tai kodėl nepašerei?
Tai tu sakei, kad vakare grįši. Negrįžai.
Tai katinas badaut turi? Kodėl maistą nenunešei į virtuvę?
Tai Krisas sakė, jis bekono parsinešė...
Žodžiu - manęs nėra. Katinas valkatauja, kaimynų bekoną vagia. O bernams viskas vienodai.
O šiaip, kiekvieną mielą dieną Džo katiną bučiuoja ir prisiekinėja amžiną meilę. Ir sako, kad aš katino taip nemyliu, kaip myli jis...
Kuo skiriasi moteriška ir vyriška meilė? Vyrai myli žodžiais. O moterys žino - žodžiais sotus nebūsi.

Aš visada tikėjau, kad tik mūsų postsovietiniai santechnikai, tai tokia atskira žmonių porūšis. Pasirodo - ne.
Santechnikas - jis toks... santechnikas.
Kaip atrodo vidutinis statistinis apibendrintas santechnikas. Greičiausiai Algimantas arba Juozas. Su ūsais. Be ūsų - netikras. Kleckuotas megztinis. Rankoje dėžė pilna šūdgalių - ne, ne įrankių, įrankiai kokie 3, o toliau šniūreliai, gelažukai, gumytės, įvairaus kalibro varžteliai, sraigteliai, kurie su santechnika nieko bendro neturi ir kitoks sunkiai aprašomas šlamštas. Santechnikas apžiūrėjęs varvantį bakelį ilgai kuisis savo turtuose, ras nesuprasi ką. Pasakys - aha. Ir kažkaip kažką ten pakrapštys. Bakelis nustos varvėti (tam kartui). Nusivalys rankas į kleckuotą megztinį. Įkainiai priklauso nuo oro slėgio ir pagirių sindromo.
Nepagalvokit nieko blogo. Santechnikai - kaip dantistai. Be jų mūsų civilazacija užsikauktų.
Mano darvinistišku požiūriu Homo Santechnicus atsišakojo nuo Homo Sapiens išradus pirmąjį unitazą - jei neklystu Minoso kultūroje. Nuo to laiko jie augino ūsus, valėsi purvinas rankas į megztinio pilvą ir rinko artifaktus į įrankių dėžes.
Kaip atrodo angliškas santechnikas. Jau rašiau, kad mūsų unitazas pradėjo kaukti nuleidus vandenį. Galų gale pasiskundėm lendlordui. Jis pasakė - oi, čia smulkmena, kitame name taip buvo. Tuoj sutaisysim.
Ir atsiuntė santechniką Džoną. Su ūsais. "Apsikarpyk pats" stiliaus barzda. Klezkuotas megztinis. Įrankių dėžė. Aha. Sako Džonas. Viskas aišku. Palikau jį darbuotis. Po kiek laiko pakviečia mane įvertinti savo kūrybos - aš nežinau santechnikos terminų, bet visų bakelių vidus sudarytas panašiai - svirtis su plūde, kuri reguliuoja vandens prispildymą. Tai štai - ant svirties pritaisytas kažkokie antikvariniai šniūreliai, persukti dvigubai, kurių kitas galas pririštas prie bakelio sienos, o tarp jų įkištas skutimosi peiliukas. Pa bam! Santechnikos meno viršūnė! Nuleidom vandenį. Tylu. Išėjo. Kažkas nuėjo į tualetą. Kaukia.
Po keleto pusiai grasinančių žinučių atvažiavo pats lendlordas su vienu įrankiu į guminėm tarpinėm. Pataisė.
Dar tas Džonas lubū taisymo meistras. Nereikia sakyti, kad apglaistė ir paliko.
Nors, koks lendlordas, toks ir Džonas.
Sakau lendrlordui - lubų kampas drėksta. O ten toks mažas stogelis. Matyt reikia perdengti. Ir lietvambzdis tuo kraštu eina. Drėgsta. Ne, nieko tokio sako, čia tik tapetai drėgni. Jei tapetai drėgni, tai ir po jais šlapia. Nenukris? Ne, nenukris. Ten ir prieš 7 metus buvo drėgna. Jei per 7 metus nenukrito, tai ir dar 7 nenukris...
Lendlordas be ūsų...

Kaip jau minėjau - aš nėščia.
Nėštumas - tai tokia moteriško organizmo būsena, kai jo viduje, šalia šlapimo pūslės auga naujas žmogeliukas.
Yra teigiančių, kad nėštumas - ne liga. Bet arba jie nebuvo nėšti, arba jie žmonės tankai ir jiem gripas irgi ne liga.
Anglai žmonės orientuoti į pozityvias emocijas. Bent jau jų verbalinę išraišką. Pastoviai girdi "ooooo, tai nuostabu!", "oooooo, kaip miela iš tavo pusės", "oooo tai tiesiog fantastiška, argi ne? tiesiog absoliučiai nepakartojama! ooooo".
Todėl į pareiškimą, kad va, aš nėščia, jie reguoja "OOOOO sveikinu! Tai nuostabu! Oooooo! Ar tu laiminga?"
Ir ką čia atsakyti. Kai visą laiką jautiesi pavargusi. Skauda papus. Nori myžti kas 15 minučių. Ištisai pykina ir viskas užknisa.  Kažkaip sunku būti laimingai.
O gal aš tiesiog ne romantikė.
Grįžtant prie "ne liga" dalies - liga, ne liga - man terminai nesvarbu - jei man silpna, norisi atsigult ir nebeatsikelt, skauda, bloga ir tiesiog beeeee - tai ne kas. Aišku, gal prisideda tirotoksikozė. Nieko. Patrusios moterys žada, kad po pirmo trimestro užplūs energijos banga ir švytėjimas. Laukiu.
Užbėgant pletkiškoms spekuliacijoms už akių.
Kaip žinia - savarankiškai užnėštėt sunku. Reikia pašalinio įsikišimo. Pavieniai rašytiniai šaltiniai teigia, kad tai įmanoma su Šventos Dvasios pagalba, kitur minimi Baltasis Dramblys, Erelis ir kt. faunos atstovai.
Mano atveju viskas buvo banaliau.
Buvo Sedova. Buvo vyrukas. Iš pradžių vyrukas atrodė įdomus. Juk retai kuris sako - labas, aš varijotas. Aš dar nesutikau tokių. Paprastai jie iš pradžių faini, įdomūs, teigiamo, rūpestingi ir visaip kaip. Po kažkiek laiko aš vis dėl to supratau, kad jis varijotas. Ir pasakiau - lauk! Mums varijotų nereikia.
O po kiek laiko žiūriu - 2 brūkšneliai.
Du tai du.
Na. Ne visai taip jau - yra kaip yra.
Papanikavau šiek tiek. Na. Ne visai taip aš įsivaizdavau savo vaikų turėjimo procesą. Bet ką padarysi. Ne visi gali gyventi dideliame name ant šiltos žydros jūros kranto su Džoniu Depu...
Tada aš nusprendžiau tėvui pranešti žinią. Vis gi jis turi teisę žinoti.
Kaip padorus vyras jis pasiūlė ženytis arba bent jau kartu gyventi.
Kaip nepadori moteris aš pasakiau - ne. (Žr. aukščiau - varijotų mums nereikia).
Tada vyrukas labai įsižeidė ir apkaltino mane tuo, kad aš norėjau jo tik dėl sekso, pastojau piktybiškai, o paskui pamečiau. Ir dar ženytis nenoriu. Kokios visos moterys savanaudės!!!
Tradiciškai turėtų būti atvirkščiai. Bet 21 amžius, emancipacija, feminizmas, va.
Todėl rūpinkitės konracepcija prieš du brūkšnelis.

Brangūs berniukai, vaikinai, vyriškiai ir seneliukai.
Aš, aišku, suprantu, kad dalis jūsų giminės tiki, jog jo vienturtis genitalijus yra mažų mažiausiai visatos centras ir tobulas pono Dievo bei Motulės Gamtos kūrinys.
Aš toleruoju kiekvieno asmeninius įsitikinimus, kol jie nesibrauna į mano asmeninę erdvę.
Tai va.
Mano patarimas visai vyriškai giminei - siųsti mažai pažįstamai moteriškei savo genitalijaus nuotrauką - ne pati geriausia idėja. Siuntėjas, be abejo, tikėjosi, kad moteriškė liks suvažavėta, pakerėta ir visaip kaip apsąlųsi nuo pamatyto grožiaus. Iš pirmo žvilgsnio su grožiu anatomiškai viskas tvarkoj. Ne tame esmė.
Tiesiog, toks "ход конём" nepasiekė tikėtosi rezultato. Priešingai. Moteriškė iš pradžių minutę stulbinosi netekusi viso savo amo. Įdomi tokia beamė būsena - žiūri ir nieko nejauti, ir nieko negalvoji. Vakuumas. O tada nusprendė pasipiktinti dėl bendros tvarkos. Ir užblokuoti dėl šventos ramybės. Vyriškis labai įsižeidė ir nusiminė. Bet ką čia bepadarysi.
Aš suprantu. Dvidešimt pirmas amžius. Mes ne puritonai kokie tai. Bet vis gi... mano manymu, banali puokštė gėlių labiau užtikrintas variantas.

Krisui parašiau žinutę "If you don't clean your fucking stubbles I will beat the shit out of you!".
Draugas vėlavo į susitikimą. Parašiau "Has anybody told you that you are an asshole?".
Ir išdidžiai iškėlusi nosį ir supykusi ant viso pasaulio nužygiavau gatve.
O tada supratau, kad man pms.
Kaip sunku būti moterim.

Džo draugas klausia:
- Kiek tau metų.
- 34.
- O. Nežinojau, kad tau 34. Jei galvočiau, kad tau 34 - neklausčiau.
- Taip. Būti 34 labai nepadoru.
- Ne. Aš tiesiog galvojau, kad tu mano metų.
- O kiek tau metų?
- 27.
- O! O aš galvojau, kad tu mano metų.
 
 

Vakaras prieš kelionę į Londoną.
Netikėtai apėmė moteriška frustracija - ką rengtis?
Su sijonu rankoje beldžiuos į Kriso duris. Jis jau guli lovoje veneriškai droviai kumštyje suspausta kaldra prisidengęs krūtinę.
Krisai, kurį sijoną man geriau imti į Londoną? Ir dar suknelę. Ar geriau leginsai ir keletas palaidinių? Bet žinai, tada gausis per daug rūbų ir karšta bus. Tai gal tik ilgą sijoną ir suknelę tada... - tai vadinasi moteriška frustracija.
Krisas atsakė - beeee.
Krisai, tu mano draugas. Tu turi man padėti apsispręsti.
Tas sijonas per daug permatomas. O šiaip tai - beeee.
Krisai, tu manyje nematai moters. Supranti - aš esu moteris.
Ne, tu ne moteris. Tu ežiukas...

Primušiau su sijonu.

Kaip kuklumo kupina mergelė, pasidariau išvadas, kad patinku Krisui.
Nes kitaip gi kaip gi?
Jeigu vyrukas tau pastoviai sako kandžiai bjaurias pastabas - reiškia tu jam slapta patinki.
Čia juk kaip vaikystėje - jei berniukas tave tampo už kasyčių, žnaibo ir prabėgdamas įspiria - tai meilė.
O Krisas nuo darželinokų netoli evoliucionavo - riaugėja, bezda ir keikiasi su tokia savimi patenkinta veido išraiška, kaip 5 metų vaikas, išmokęs žodį "šikna".
Per kovo aštuntą.
- Krisai, kodėl tu man nepasakei - laimingos moters dienos, Ieva.
- Todėl, kad aš čia nematau jokios laimingos moters.
Po atsitikimo Aldyje praeitą savaitę. Krisas sako:
- O gal Didsburyje yra prostitučių iš rytų europos?
- Khm, nemanau, kad aš panaši į prostitutę (turint omeny ilgą sijoną ir kuprinę).
- Na, ne visos prostitutės gražios.
Vakar, kalbant apie tai, kad aš eidama pasivaikščioti nenupirkau jam cocacolos.
- Aš tau gal atleisiu, po 20 metų. Nors tu jau būsi mirusi.
Ir t.t.

Autobuse už manęs sėdėjo du studentinio amžiaus vaikinukai. Vaikinukai kaip vaikinukai, džinsai, maikės, gobtuvai, sportbačiai...
Kalbėjo apie futbolo pasaulio taurę.
Sako - į Braziliją norėčiau nuvažiuoti, o paskui 2 metus nieko gero nebus.
Rusija - korumpuota, agresyvi šalis. Supranti, ką aš turiu omeny. Žinai Pussy Riot? Va. Ne, nenoriu ten važiuoti.
Ir Kataras. Kaip tokioj šaly iš viso gali būti futbolo taurė? Kaip jie planuoja žaisti per +50? Kaip jie ruošiasi vėsinti stadionus? Kiek energijos reikia išeikvoti. Visai apie ekologiją negalvoja, kad tik pasirodyti. Ir iš vis, aš nenoriu į seksistines šalis važiuoti. Kur moteris yra nuosavybė. Seksistai man šlykštūs. 21 amžiuje...
Norėjau atsisukti ir išreikšti savo gilią pagarbą gal netgi bučinio formoje.
Va kokie turi būti tikri futbolo sirgaliai - politiškai ir ekologiškai aktyvūs feministai.

Patyriau kultūrinį šoką.
Vidury dienos, saulei šviečiant nuėjau į Aldi apsiprekinti bananų, rabarborų ir kitų maisto medžiagų. Aldis įsikūręs Didsbury - tai mielas, ramus, pasiturintis Mančesterio rajonas.
Vaikštinėdama po parduotuvę pastebėjau netipinės, ypač Didsburiui, išvaizdos vaikiną - aukštas baltaodis blondinas, ilgais, žemiau pasturgalio, dredais. Na, dredais nieko nenustebinsi. Bet labai aukštas. Ir labai geltonai bondinas - netgi antakiai ir barzda. Ir atitinkami drabužėliai - kažkas rudo, a lia austa Tibete ar Peru marška. Toks nehigieniškas hipis-skvoteris.
Apsiprekinau, susimokėjau. Nusinešiau krepšį ant palangės. Pakuojuos į kuprinę.
Ilgas dredas pakuojasi šalia.
Atsiprašau, sako.
Taip, sakau.
Ar tu čia netoliese gyveni?
Taip, sakau. Galvoju, paklaus, kaip nueiti į biblioteką ar kitus traukos objektus.
Bla bla bla, kažką sako, neišgirstu. Ką tu dabar veiksi?
Namo einu...o ką?
Aš paklausiau, ar tu praktikuoji atsitiktinį seksą...
Va todėl aš iš pradžių nesupratau, ką jis klausė - nes buvo visai ne tai, ko aš tikėjausi...
Ne, nepraktikuoju.
Atsiprašau. Neįsižeisk. Prašau priimti kaip komplimentą...
Iš to šoko pradėjau kvatotis labai labai.
Vaikinas paskubėjo pasišalinti septinmyliais žingsniais.
Kai nustojau juoktis, pasijaučiau keistai. Na... kažkaip labai keistai.
Niekada man dar nesiūlė casual sex...
O jūs nepagalvokit, apsirengusi visai ne tokio pobūdžio - ilgas sijonas, uždara palaidinė - dorovės įsikūnijimas...
O čia - še, kad nori.
Paskui tik pasigailėjau, kad nepaklausiau - ar dažnai jam nuskyla?
 

Ėjau pas daktarę. Laukiau, nes ant popieruko užrašė vieną laiką, o užregistravo mane valanda vėliau. Aš atėjau tvarkingai, kaip ant popieruko ir pralaukiau visą valandą. Prisižiūrėjau į valias medicininės reklamos apie keptą mėsą, odos vėžį, alergijas žiedadulkėm, cukraligę ir skiepus...
Žmonės, tuo tarpu, ateidavo ir išeidavo.
O aš laukiau savo vardo ant geltono ekrano.
Šalia atsisėdo pora anglių - viena pagyvnusi, kita nėščia. O dauguma anglių turi erzinančią savybę pokalbio metu sakyti "jėėėėėėėė". Taip tarsi išgirdo, kad kaimyno pusbrolio žmonos kanarėlė pasimirė. Ir ką čia pasakysi? Jėėėėėė... Mandagus universalus neatpažystamo emocinio tono jaustukas. O gal sutiktukas. O gal šiaip nereikalinga kalbos dalis.
Ir tos anglės pusvalandį kalbėjo apie sumuštinius, ledus ir sultis. Ir po kiekvienos frazės - jėėėėė...
Ledų vakar norėjau nusipirkti. Žinai, šiltą dieną ledai taip skanu. Jėėėėėė... Bet nuėjau į parduotuvę, visko nusipirkau, o ledus pamiršau. Jėėėėėėė... Tada jau išvažiavau iš parkavimosi aikštelės ir prisiminiau. Jėėėėė... Ir atgal jau grįžti nesinori. Jėėėėėė... O ledų būtų gerai. Jėėėėė... Nes ir Kažkas žadėjo užeiti į svečius. Jėėėėė... Tada peradėjau galvoti, kur nusipirkti ledų. Jėėėėė...
O dar didelės anglių dalies, ypač pagyvenusių, balsai kaip Alos Pugačiovos ir Bonnie Tyler kvadratu.
Kantrybė dorybė. Bet tuščiažodžiavimas - nuodėmė.
O tada atėjo moteris su mažu berniuku. O tos, kurias nurėjau nužudyti minties galia išėjo.
Ir atėjo moteris su maža gražia mergaite. Kokiu dviejų su puse metų. Su garbanėlėm ir skrybelaite su kaspinu.
Berniukas, nors tik kokių pusantrų metų, bet jau iš karto sukruto. Ir nenuleido akių nuo mergaitės.
Mergaitė irgi neatitraukė nuo jo akių eidama pro šalį. Bet paskui koketiškai nusisuko ir užsiėmė švarkelio nusiėmimu, basučių lipdukų tvarkymu - kaip ir pridera tikrai moteriai.
Berniukas savo susižavėjimą reiškė kriuksėjimu, ūbavimu ir riaumojimu.
Mergaitė nusiėmė skrybelaitę ir įnikusi tyrinėjo kaspiną.
Berniukas ūbavo ir kriuksėjo dar garsiau.
Mergaitė nekreipė į jį jokio dėmesio.
Berniukas, sėdėdamas mamai ant kelių, bandė ploti rankomis. Nelabai koordinuotai, bet labai užtikrintai.
Mergaitė toliau nekreipė į jį jokio dėmėsio.
Berniukui kriuksėti atsibodo. Atėjo daugiau žmonių. Jis susidomėjo šalia atsisėdusia moterim ir šypsojosi visiems aplinkui.
Mergaitėi trūko dėmesio. Ji pasijautė palikta. Paėmė mamos raktų ryšulį. Skambėdama raktais, dainavo ir šoko ratu.
Berniukas vėl atkreipė į ją dėmesį.
Berniuko mama užmezgė dialogą su mergaitės mama. Nusprendė organizuoti susitikimą.
Berniukas, laikomas už pažąstų, ryžtingais žingsniais ėjo link mergaitės.
Mergaitė traukėsi atatupsta.
Berniukas artėjo.
Mergaitė prisispaudė prie mamos kojos.
Taip jie stovėjo vienas priešais kitą.
Jų žvilgsnis susitiko.
Supratusi, kad tarp jų niera nieko bendro ir kad ji nemato ateities kartu, mergaitė nužygiavo koridoriumi.
Mama nubėgo iš paskos jos gaudyti.
Viskas kaip pas žmones.

Praeitą savaitę pas mus buvo incidentas. Na, visas gyvenimas su šitais liurbiais yra vienas ilgas incidentas. Bet tą dieną buvo toks visapusiškai koncentruotas incidentas, pabrėžiantis liurbių santykį su aplinka.
Čai reikia pridurti, kad orkaitė pas mus prasta. Reikia paspaudus apie 30 sekundžių laikyti kol ten toks metaliukas parauduonos - tada degs. Jei atleisti mygtuką iki pilno metaliuko galiuko parodaunavimo - užges. Ir šiaip - šonas šyla, šonas dega. Todėl aš mažai šitą įrenginį naudoju. Turiu tokia gilią alia wok keptupę, kurioje labai gerai kukinti visokius makalus.
Kaip minėjau anksčiau, Krisas valgyt nedaro. Maksimum - išsiverda tortelinius ar ant nuvogto aliejaus išsikepa kiaušinienę su bekonu. (Todėl aš aliejų slepiu už sausų pusryčių dėžių. Tik tssssss...) Krisas netgi deklaravo, kad nemėgsta daržovių ir vaisių. Bet mano makaronus su daržovėm kapoja su dviem pakartojimais.  Chaliavno acto saldumas įrodytas.
Filas orkaitėje kepa visokius pusfrabrikačius, o Džo ją naudoja praktiškai kasdieną. Nes jo biudžetinis racionas susideda 50% iš vištos. Vištą jis negailestingai pjauną per pusę ir kepa. Kita dietos dalis - ryžiai su gungo žirnias. Vieną kartą jis manęs klausia - gal turi skardinę gungo pupelių? Pažiūriu spintelėje - ne, tik black eyed peas, na pupelės tokios - baltos su juodom dėmelėm kaip akytėm. Oi ne, sako Džo. Aš jų nevalgau. Kodėl? - klausiu. Man nepatinka grupė "Black Eyed Peas" ir visa pop kultūra, kurią jie atstovauja. Ir vsio - neėmė iš principo. Pupelės, tai jugi, nekaltos. Bet ne, pasakė ir gipsas. Rūkymo ir alkoholio vartojimo nutraukimą jis skelbia kas savaitę. Net elektroninę cigaretę nusipirko nosies krapštymui. Džo principas nepalaužiamas tik juodaakių pupelių atžvilgiu. Jos didenis blogis, nei svaigalai ir rūkalai.
Prieskonių aš neslepiu už kukurūzų dribsnių dėžių nes už jų visko nepaslėpsi, todėl jų atsargos senka akyse. Jūs nepagalvokite, kad aš kokia buožė nedrauginga, bet, gerb. publika - vis gi ateina kažkada ir neribotam dosnumui galas - kai naudojama tik iš mano dėžučių ir niekada net į vietą nepadedama (čia turi būti atkišta apatinė lūpa ir graudulingai išriesti antakiai). Daugiau niekada gyvenime jokiems kaimynams nesakysiu: oi, žinai, sūrio tokį didelį gabalą nusipirkau, vaišinkis, feel free. Džo ir pasijaučia labai free, per 2 dienas suraito visą gabalą, palikdamas man kūbinį centimetrą. Taip ir su prieskoniais - kažkada pasakiau - va, aš daug prieksonių turiu, jei reikės imk. Tai buvo suprasta tiesiog - savo prieskonių įsigyt nereikia.
Dar Džo gamina troškinius. Jie visi vienodo skonio ir spalvos. Geltoni nuo ciberžolės. Retsykiais šiek tiek raudonesni nuo konservuotų pomidorų. Bet vyrauja geltona spalva kaip saulė. Kartais troškinys vadinasi "korma" - jeigu įmeta kardamono, jei be kardamono - Jamaikietiškas troškinys. Jei paraudoninti, tai šiaip, "karis", neisigilinant į niuansus. O skonis visada tas pats - sukeitus dėmenis vietomis suma nesikeičia. Bet troškinius reikia makaluoti, o vištą pabarstei, įkišai - ir viskas. Todėl kepta višta nepakeičiamas Džo dienos patiekalas.
Čia tokia įžanga ilga. Seniai apie liurbius nerašiau, dūšią išliejau ant interneto. Internetas didelis, sugers.
Vieną dieną, būnu aš savo kambary. Svilėsių kvapą pajaučiau, bet mano uoslė jautri, visada jaučiu, kas kvapnaus namie vyksta. Ir staiga pypypyyyyp - priešgaisrinis aliarmas. Išbėgu iš kambario - dūmais kamuoliais, akis graužia, nosį graužia. Džo ant kėdės lipa aliarmą išjungti. Nekenčiu, šitų aliarmų, sako. Aš bėgte langus, duris atidaryti. Kas čia darosi, kas čia darosi?! Džo jau rankose laiko lėkštę su savo pusvište. Ramus, nusiteikęs užkasti. Kas čia dega? Kodėl dūmai? kudakuoju aš. O Džo į tai - višta apskrudo. Ir nuėjo valgyt.
Aš žemyn - Krisas sėdi ant savo šventos sofkutės. Su kompiuteriu ant kelių. Kaip visada. Kaip nieko nebuvę. Budos ramybė. O livingrumas sujungtas su virtuve, net durų nėra. Aš langus darinėju, vėdinu. Atidarau orkaitę - o ten siaubas siaubingas. Riebalų pridegusių sluoknis tooooks, kad tik greitai uždariau ir rankas nusiploviau.
O Džo ramiai "višta apskrudus" ir tiek žinių. Krisas net nepajudėjo. Būtų gaisras - taip ir liktų sėdėti ir užtrokštų dūmuose. Kartais atrodo, kad jis jau šaknis į ta sofkutę įleidęs. Manau, praeitam gyvenime jis buvo tinginys - kabojo ant šakos apaugęs dumbliais ir mąstė apie gyvenimo prasmę. Todėl, už išmintį, šiame gyvenime gimė Kriso kailyje. Tik reinkarnacija nepagalvojo, kad jis žmogumi visai būti ir nenori. Tikiuos, kitame gyvenime jis bus kerpė. Labai laiminga kerpė. Kurios niekas nejudina.
Šitas incidentas jau pasikartojo 3 kartus. Scenarijus tas pats. Aš darinėju langus, kerpė sėdi, Džo džiaugiasi apskrudusia višta.
Sakau jam - orkaitė riebalais prisitaškiusi, nuo tavo vištų, išplauti reikia. Taip, sako, reikia. Tai mes išplausime kokią dieną. Mūsų name yra toks mistinis "mes". Tie "mes" niekada nepasirodo. Todėl daug dalykų taip ir stovi. Lemputė perdegė. Tai, kas čia tokio, reikia nupirkti. Mes nupirksime ir įsuksime. Anot Filo. Taip ir nėra lemputės. Aš tų "mes" nepažįstu todėl tai, ko man reikia pasidarau pati.
Reikia užbaigai kažkokį apibendrinantį sakinį gražų ir prasmingą. Bet nesugalvoju.
Iš kur jie tokie atsiranda?

Cha cha cha.
Labai vyriška taktika. Dar padeda "prašau, nepyk, aš idiotas" arba "taip, atsiprašau, aš nesu tobulas. niekas netobulas. bet aš pasistengsiu".
Cha cha.
O mes darome taip:

foto: Jacques Henri Lartigue 

Laikinai einantis berniuko pareigas labai moka sakyti savotiškus komplimentus.
Vakar - Tu graži. Ypač kai šypsaisi. Kai tavo lygūs dantys dominuoja veide. Gražu.
Čia komplimentas.
Mano laki vaizduotė iš karto nupiešė veidą, kuriame dominuoja dantys...
Ūūūūūūūūū!