O dabar klausimas: ką daryti, kad vaikas klausytų?
Aš čia nekritikuoju savo naujosios pažįstamos, nes pati nežinau, ką daryčiau jos vietoj. Todėl ir klausiu, kad pasiruošt.
Šiom dienom Mančesterį ištiko labai geras oras, todėl visa apylinkė sulindo į parką. Ir mes su Motiejum ten pat. Sutikom ten ir mūsų naująją pažįstamą, vaikščiojom ratais kartu.
Razvanas visiškai neklauso. Raktinis žodis VISIŠKAI. Pribėga prie kitų vaikų ir nori atimti, tiesiog išplėšti iš jų rankų ledus, kamuolius, žaislus. Atėmė iš Motiejaus žaislus ir išmozojo po purvą. Pribėgo ir atėmė krekeriuką, vėliau vandens buteliuką. Mama rėkia, kelis kartus šleptelėjo - jis nekreipdamas dėmesio varo toliau. Jei patraukiu nuo Motiejaus vežimo - tuoj lenda atgal. Pasičiupęs pagalį vos neišdūrė Motiejui akies, vėliau trenkė su šaka.
Iš kur tai? Jinai jam aiškina - ne tavo, negalima atiminėti iš kitų vaikų jų daiktus/ledus/vežimus/kamuolius. Jis tyli ir toliau daro tą patį. Iš viso nekalba nė garso. Jam 2 metai ir 2 mėnesiai.
Ką daryt, kad klausytų?
Tiesą pasakius - baisu, jeigu tai laukia ir manęs. Vienu metu mane apėmė beviltiškumas - pasikalbi su juo, paaiškini - taip negalima, negalima iš rankų atimti maistą, kai kitas valgo. O jis vėl čiumpa. Pakartoji dar. Tas pats. Patrauki. Apsisuka ir grįžta. Patrauki. Patrauki. Pabari. Patrauki... nori papurtyt.

Po kelionės į Londoną galiu paprastai atsakyti į mases jaudinantį klausimą - kodėl mamos maitina kūdikius viešoj vietoj ir neprisidengia??? Ekshibiciniautojos tokios.

Atsakymas - todėl, kad nėra kur, todėl, kad dviejų rankų per mažai.

Važiuojant į sostinę traukinys buvo apytuštis, ramiai pamaitinau kelias kartus. Vaikas numigo. Simpl. Nors pati kelionė ne simpl.

Apie Virgin traukinį Mančesteris - Londonas. Važiavau prieš tai keletą kartų, bet kol neturi vežimo su kūdikiu nelabai atkreipį dėmesio į tokius dalykus. Įlipam į vagoną. Važiuoju su vežimu pro duris - ir stop. Praėjimas tarp kėdžių siauras, nepravažiuosi. Vežimui vietos nėra. Tik lentynos lagaminams, į kurias suskleistas vežimas netilptų iš ilgio. O žmonės lipa. Aš pirmyn atgal, kad juos praleisti. Automatinės durys užsidarinėja. Aš kaip stumtraukis nežinau kur dėtis. Palikau vežimą tambure. Kitas sustojimas durys atsidarė aišku iš tos pusės, kur aš pastačiau vežimą.Vėl lipa žmonės su milžiniškais lagaminais irgi nežino, kur juos dėti. Kiti per juos nepraeina, lipas per suverstus lagaminus. Kažkaip sukišo. Ateina bilietų kontrolierius. Kur, sakau, vežimą man kišt? Negalima laikyt tambure, sako, tai avarinis išėjimas, negalima jo užstatyt. Eik į kitą vagoną, į kitą jo galą, ten vieta neįgaliems ir vežimams. Nepravažiuosiu tarp eilių, sakau. O tu kitame sustojime iššok su vežimu ir per lauką prabėk, ir įšok į D vagono tolimesnį galą. Mes E vagone važiavom. Taip ir padariau sustojus Maklsfilde. Gerai, kad važiavau su drauge, ji pabuvo su vaiku. Jei būčiau viena viso šito cirko fiziškai nebūčiau įveikus. Lelius, kruprinė, leliaus tašė, vežimas, durys...

Į priekį važiavau vagone E, atgal C. Vieta vežimams - vagone D. Kiek per visą traukinį tų vietų - tiksliai nežinau, bet mažai. Ir ta vieta ne kažin kas - 2 dideli lagaminai, vežimas ir praktiškai viskas. O Anglijoj senjorai mėgsta elektroskūteriais važinėti, kurie nesusiskleidžia. Jei per vagoną 1 leliaus vežimas ir 1 neįgalaus ar elektroskūteris - viskas, vietos neužtenka. Su lelium dar pusė bėdos, neįgaliam ten ir reikėtų sėdėti.

Traukinio projektotuojai - bevaikiai besmegeniai.

Kelionėj atgal - traukinys pilnas, karšta. Po kiek laiko vaikas pradėjo zirzti, raitytis. Reikia pamaitint. Išsitraukiu savo skarą, apsigaubiu. Vaikas raitosi. Nepamirškim, kad aš turiu 2 rankas. Besiraitančiam vaikui nulaikyti reikia mažiausiai 2 rankų. Traukinys siūbuoja. Viena ranka bandau laikyt vaiką, kita išsitraukti pieno indą iš biustgalterio. Trečia laikyt skarą. Ketvirta pasukt vaiko galvą, nes jis jau rodonas rėkia ir malasi. Skara sau, vaikas sau, pieno indas sau. Karšta. Rėkia. Siūbuoja. Ir tokiu momentu mamai viskas pasidaro vienodai - kas ką galvoja. Ar kas žiūri. Svarbiausia pamaitint vaiką, kad nurimtų. O normalūs žmonės ir nežiūri. Jie įlindę į knygas ir planšetes.

Pagal įstatymą Anglijoje galima maitint krūtim visur, išskyrus golfo laukus. O tai, neduok dieve, pamačius madoną su kūdikių sudrebės rankos ir nepataikys į duobutę. Simpl.

Pamaitinus vaikas nenurimo. Karšta, nesimiega. Nuėjau pasišlaistyti po traukinį. Radau švarų, erdvų, kvepiantį tualetą. Yra vystymo lenta. Atlenkiau. Padėjau ant jos vaiką, kad rankos pailsėtų. Ant lentos yra diržai, vaikui prisegti. Galvoju, kaip gerai, tuoj ir pasisiosiu, kol vaikas guli. Kur tau - lenta atsilenkia tieisiai virš unitazo. Vėl gi - keliaudama viena net negalėčiau į tuliką žmoniškai nueiti.

O pačiame londone maitinau kavinėje, matinau parke ant suoliuko prie Bukinhemo rūmų, viskas paprasta, kai nesiūbuoja ir vietos daug.

Nemaitinantiems krūtim atrodo, kad mieste yra labai daug "nuošalių vietų", kur galima būtų pamaitint kūdikį niekam nebadant akių. Miesto centre nuošalių vietų nėra. kavinės pilnos, parke suoliuką reikia greitai griebti pamačius, kad kiti stojasi. 

Todėl mano požiūris šiuo klausimu paprastas: nepatinka - nežiūrėk. 

Kas čia dabar darosi.
2 vyriškiai prisipažino sapnavę nepadorybinius sapnus su manim.
Aš sapnuoju tik labai padorius sapnus. Kad užlipu ant labai aukšto namo stogo ir negaliu nulipti. Ir net neturiu telefono paskambnti gelbėtojams. Nepadorybių ant stogo nebuvo. Tik balandžiai.
Einu su Motiejum vežime į ligoninę, jam kraujo tyrimų daryti. Pakeliui prisijungė barzdotas dėdė su vaiku kokių 7 metų. Ir einame panašiu greičiu. Bandžiau juos aplenkti, bet pasivijo jie mane kol su bordiūrais varžiausi. Vėl aplenkiau, vėl pasivijo. Pasidaviau galiausiai.
Mančesterio žmonės šnekūs. Apie orą. Kad lyja. Kad saulėta. Kad vėjuota. Kad šalta. Kad šilta. Kad tai šilta, tai šalta... Oras toks įdomus. Niekada neišseks šita beribė tema.
Pradėjo dėdė nuo oro. Vėl saulėtos dienos išpuolė, sako. Taip, sakau, vitaminą D reikia gamintis. Galvojau atstos. Iš išvaizdos matėsi, kad vitaminai jam neaktualūs. Pažiūrėjo dėdė į mane, tarsi aš amfetaminą gaminti siūlau. Bet pažiūrėjęs į mano ritmingai pūpsinčią E dydžio krūtinę pratęsė pokalbį. Kiek laiko vaikui, klausia. Trys su puse mėnesio, sakau. O jis 6 vaikus turi. Ir dar nori. Keturių. O jo missis daugiau nebenori. Aš sakau, kad dar norėčiau vaikų. Ateity. Taip sako, gimdyk kuo daugiau vaikų kol jauna. Na, netiek jau daug ir beliko sakau. Man jau 35. Nustebo labai. Nes jo missis 36. Na, su šešiais vaikais, aišku, kad. Aha, sakau. O jis sako, kad jo missis daugiau gimdyti nenori, bet nieko prieš, kad jis su kita moterim turėtų vaikų. Visai ne prieš. Pati sako, turėk dar vaikų kiek nori, tik ne su manim. Aha, sakau. Ir čia jis pokalbį taip pasuko, tarsi man siūlo su juo dar 4 vaikus veisti paleist į šį pasaulį. Na, netiesiogiai taip sako, bet netiesiogiai aiškiai. Čia mūsų keliai išsiskyrė, aš į ligoninę nusukau, jis tiesiai nuėjo. Va.
Ir iš kur man tokie pakeleiviai pasitaiko.
Pilnatis mano kieme.

G+ paskelbiau, o čia dar ne - ultragarsas parodė, kad auga berniukas. Aišku, perspėjo, kad čia ne 100%, bet jei mano pilvo jausmo ir ultragarso nuomonės sutampa - tikriausiai taip ir yra.
Sveikas, viskas vietoje. Auga gerai. Tik širdies negalėjo pažiūrėti - nusisuko. Plaka, lyg ir tvarkoj.  Dar eisiu sausio 13-tą.
Pirmą kartą jį mačiau 8 savaičių - tokia pupelė ar inkstas su plakančiu taškeliu ir makaluojančiais pagaliukais - galūnėm. 11 savaičių jau buvo visas žmogeliukas-varliukas - nardė, skraidė, nerimo. Dabar - 20 savaičių toks jau visas apvalutis, ramesnis. Nusižiovavo plačiai.
Keista - mano pilve kažkas žiovauja.
O ką - žiovavimas labai svarbus dalykas - koks gyvenimas be žiovavimo?
Kadangi nuo pat pradžių jaučiau, kad berniukas, tai ir vardą turėjau. Vieną, be variantų. Matthias. Mūsiškai - Motiejus. Bet nenoriu, kad anglai iškraipytų jo vardą, jiems jis atrodytų kaip Moutaijydžius. O taip viesiems bus praprasčiau gyventi. Aš jau netgi pripratau, kad nežinantys mane kviečia Ai-yva. Bet aiškinti kiekvienam, kaip tarti vaiko vardą man neužtektų kantrybės.
Kol kas Krisas jį vadina Mister Baby.

Pabaigai fragmentas iš mano pokalbio su teta. Pralies šiek tiek šviesos į mano santykius su šeima. Kalbėjom dieną prieš ultragarsą.
- Man atrodo, kad berniukas, - sakau.
- O mes, tavo mamytė ir aš norime mergaitės, - atsako teta.
- Na, jei dabar bus berniukas gal paskui bus mergaitė...
- O tu ką??? Dar vaikų norėsi???
- O kodėl gi ne? Dar ne vakaras...
- Tu nori būti vieniša mama su tuntu vaikų???
- Na kodėk vieniša, ką jau visam gyvenimui vieniša...
- Aaaa.... tai tu dar tikiesi sutikti vyra normaliems santykiams...
Uždanga.
Aplodismentai.