Kam vaikščioti į kiną, jeigu galima važinėti autobusais ir stebėti žmones?
Ne, kinas irgi gerai. Ten tamsu. Ir kažkodėl tamsoje skaniau valgyti nesveiką maistą. Nes niekas nemato. Ir aš pati.
Viešasis transportas - tai netgi ne 3D, tai kvantilijonas D - ir absurdo teatras, ir ir pantomima, ir performansas.
Važiuoju vieną dieną namo. Sustojime įlipa moteriškė su dideliu pirkinių krepšiu - tokis tvirtas, daugkartinis, stačiakampis. Ir labai audringai pasakoja vairuotuojui (o aš viską girdžiu - mano ausys stačios), kad kita moteriškė - teisėta krepšio savininkė įšoko į prieš tai važiavusį autobusą, o krepšį, pilną maisto prekių gėrybių - paliko. Vai bėda, bėda. Ir viskas tai pasakojama geriausiose Lotynų Amerikos daugiaserijinio kinematografo tradicijose - Chuanas pamilo Chorchitą, o ji pabėgo su Luis-Karlosu, palikusi savo nesantuokinį vaikelį Arčibaldą autobusų sustojime. Todėl visas kaimas turi vytis Chorchitą, kad apginti Chuano, o gal Arčibaldo garbę. Krepšyje, tai tikriausiai, pusryčių dribsniai, pusfabrikačiai, pigus majonezas, konservuotos pupelės ir duona. Bet juk ne tame esmė - dangus griūva! Svarbu ne turinys, o procesas! Vejames Chorchitą!
Moteriškė - ankstyvaus pensijinio amžiaus. Matyt, dar nespėjo adaptuotis prie pilno etato nelabai įdomių darbų nebuvimo.
Vairuotuojas - o ką vairuotuojas. Jis visą dieną važinėja tuo pačiu maršrutu pirmyn atgal, pirmyn atgal. Vis pramoga - trenkta boba su terba.
Per savo vairuotuojišką ryšio priemonę susisiekė su centru. Kur autobusas Nr. 23, kuris pravažiavo prieš mane prieš porą minučių? Matyt tiesiogiai su kitu autobusu susisiekti negali. Atsako jam elektroninis moteriškas balsas - autobusas Nr. 23 įvažiavo į Didsburį. Ooooo! Dūsauja moreriškė - nes ties pagrindine Didsburio sankryža 23 suka į dešinę, o 42 važiuoja tiesiai. Moteriškė nenustygsta vietoje. Trypčioja ir sukinėjasi autobuso priekyje, blaškydama vairuotojo dėmesį.
Va. Mes įvažiuojame į Didsburį. Va - matome dvidešimtrečio užpakalį. Štai jis sustoja prie šviesoforo. Mes artėjame. Vairuotuojas spaudžia gazą - viskas geriausiose Briuso Viliso tradicijose. Norintys gali įsivazduoti keleta apverstų  degančių mašinų. Šviesoforas pasikeičia. Autobusas pajuda. Mes atisudstame. Nepavysime. Bet tada jis sustoja sustojime. Už jo - lemtingasis posūkis. Moteriškė sako - ačiū vairuotojau, aš vysiuos pati. Ir iššoka pro duris. Bėga paskui 23-čią, mosikuoja... Bet jis jos nemato. Ir pasuka už kampo. Ji dairosi pagalbos, ką daryti, kąąą??? Apsisprendžia - nepasiduosiu - ir nubėda už kampo.
Va čia tai ryžtas, va čia tai atsidavimas idėjai. Tokią energiją nukreipus teisinga linkme... ech... Nuvetinti pensininkiu legionai...
Jeigu aš būčiau kokis tai naujų laikų instagraminis Jonas Mekas su skrybėle - pulčiau iš paskos.
Bet nebūdama pastaruoju piliečiu - nuvažiavau savais keliais pirkti katinui maisto ir užsiiminėti menkais buitniais darbais. Iki pensijos laiko dar yra - o tada - ohoho, laikykitės - Sedova eis pasaulio gelbėti.

Autobuse spirga kokių 4 metų berniukas. Nenusėdi vietoje. Sukasi, šokinėja.
- Mama, o ką čia griauna?
- Namą, kažkokį.
- O kodėl jį griauna?
- Nes pasenęs buvo. Statys jo vietoj naują.
- O ką statys?
- Butus gal arba namus. O gal ofisus.
- Mama, o kodėl tvora atitverta?
- Kad žmonės neitų. Pavojinga ten.
- O darbininkams nepavojinga?
- Jie šalmus turi. Ir išmokinti specialiai.
- Mama, mama, o kas sugalvojo pirmą autobusą?
- Nežinau.
- Bet kažkas turėjo sukurti pirmą autobusą?
- Gįšim namo - pagūglinsim.

Laikas

Sekmadienio vakaras.
Autobuse sėdi toks Tolstojus-Darvinas, tik be išminties šviesos akyse. Barza, vienok, įspūdinga. Santaklausas be pastovios gyvenamosios vietos. Nesmirdi. Bet veidas su būdingais piktnaudžiavimo alkoholiu pėdsakais.
Sustojime įlipa du vaikinukai ir klausia vairuotojo, ką daryti - paliko krepšį autobuse. Aiškinasi su vairuotoju kokias 3 minutes. Autobusas stovi. Vairuotuojas per savo ryšio priemonę šnekasi su dispečeriu. Klausia kelintą valandą, koks autobuso numeris - stengiasi padėti. Autobusas stovi. 4 minutes.
Aš viską girdžiu iš autobuso galo.
Tolstojus-Darvinas negirdi. Tikriausiai ne tik barzda, bet ir ausys plaukuotos.
Ir pradeda piktintis - nori važiuoti, o nežino kur ir pinigų neturi. Visus čia gaišina! Jau 10 minučių stovim! Kiek galima? Mes važiuojam ar ką? Kiek ten šnekėti galima? Laiko švaistymas! Gerbkite mūsų laiką!
Ir kur jis taip skuba? Ką vertingo su savo laiku daro? Kad svarbiau už pamestus daiktus?
Ir keli padorios išvaizdos piliečiai prisijungė prie piktinimosi choro.
Va tokiais momentais mane apima negailestingas fašizmas...
O kai vaikinukams vairuotuojas įteikė popieruką, tie padėkoję išlipo ir pajudėjom - vairuotojas vėl sustojo, nes pamatė pažįstamą akląjį - dažnai jį matau apylinkėse. Sustojo, atidarė duris, šūktelėjo. Aklasis įlipo. Šypsosi. Ačiū, sako.
Ta žmonijos atlieka, atleiskmanveišpatie, vėl užsiburbuliavo - na va, gražiausia, jau net ir ne sustojime stojam, toli taip nuvažiuosim...
Vat kur mano mauseris...

Autobuse už manęs sėdėjo du studentinio amžiaus vaikinukai. Vaikinukai kaip vaikinukai, džinsai, maikės, gobtuvai, sportbačiai...
Kalbėjo apie futbolo pasaulio taurę.
Sako - į Braziliją norėčiau nuvažiuoti, o paskui 2 metus nieko gero nebus.
Rusija - korumpuota, agresyvi šalis. Supranti, ką aš turiu omeny. Žinai Pussy Riot? Va. Ne, nenoriu ten važiuoti.
Ir Kataras. Kaip tokioj šaly iš viso gali būti futbolo taurė? Kaip jie planuoja žaisti per +50? Kaip jie ruošiasi vėsinti stadionus? Kiek energijos reikia išeikvoti. Visai apie ekologiją negalvoja, kad tik pasirodyti. Ir iš vis, aš nenoriu į seksistines šalis važiuoti. Kur moteris yra nuosavybė. Seksistai man šlykštūs. 21 amžiuje...
Norėjau atsisukti ir išreikšti savo gilią pagarbą gal netgi bučinio formoje.
Va kokie turi būti tikri futbolo sirgaliai - politiškai ir ekologiškai aktyvūs feministai.

Tilindžiuoja už lango ledų autobusiukas. Aš jo netgi nemačius. Tik girdžiu kasdieną "tindi lin, di lin, lin lin".
Toks, kaip Houmeris Sipmsonas buvo nusipirkęs.
Nesuprantu šito reikalo.
Klausiu kaimyno Džo:
- O tai kaip pirkti tuos ledus? Išgirstu tindilin ir bėgu per balas griūdama? Mojuoju - ėėėėė nepalik manęs be ledųųųų! Ir keberiokšt?
- Teoriškai jis sustoja. Laukia.
- Kas gruodžio 27 dieną 10 valandą vakaro per lietų eis ledų pirkti?
- Na, jei važinėja, reiškia, kažkas perka.
- Na, gal...
- Nors šiaip man atrodo, jis narkotikus pardavinėja.

Va tau ir "tindi lin tindi lin tinditindi lin lin lin".

Dvi

Žmogus žmogui žmogus

Ne, neviskas man Anglijoj patinka. Ypatingai užknisa atskiri čiaupai kranai karštam ir šaltam vandeniui... ir kaimynai prancūzai.
Bet, apskritai, gyventi galima.
Ir gyventi galima žmoniškai. Ne apie pinigus čia. Apie žmoniškumą. Kad galima gyventi mandagiai ir ramiai be stumdymosi ir įžeidinėjimų viešose vietose, o ypač transporte.
Vakare važiuoju skleisti žinias. Beveik 9 vakaro, autobusas gana pilnas. Autobuso priekyje, dalyje ratuotiems vienoje pusėje moteris neįgaliųjų vežimėlyje, kitoje šeima su berniuku vaikiškame. Jaunas tėvelis su nemenka tatuiruote ROMEO ant kaklo žaidžia su atžala. Mama tuo tarpu šneka į rožinį išmanųjį. Neįgalioji moteris, be to, dar ir žvaira, sunku suprasti, kur ji iš tikrųjų žiūri, bet linksmai šnekasi su drauge.
Artėja sustojimas, iš pokalbio aišku, kad moteris vežymėlyje su vaikštančia drauge eina į kiniečių restoraną. Sveikoji nuėjo pas vairuotoją. Neįgalioji paprašė tėvelio/romeo pataisyti jos kojas, nusmukusias nuo pakojo. Jis su šypsena padėjo. Už ką gavo daug komplimentų - koks jis geras žmogus ir be to patrauklus, kaip jo žmonai pasisekė. Pastaroji į savo sėkmę reagavo niekaip, toliau kalbėdama su rožiniu prietaisu.
Autobusas sostoja. Šitas nesumanusis, nemoka pakrypti ant šono, kad išvažiuotų vežimėlis. Vairuotuojas išeina iš kabinos, studentų miniai sako palaukti, atlenkia ir nuleidžia tiltelį, ramiai, visiškai neskubėdamas ateina pas moterį, jos vežimėlis irgi nesumanusis, be variklio, vienos žmogaus jėgos galingumo, ir besišypsodamasis ir juokaudamas išstumia ją iš autobuso. Tada sulenda banderlogų studentų minia, jie šiandien kažką švenčia, išsidažę, girti ir triukšmingi.
Turiu pasakyti, kad Mančesteris ne mažas miestas. Anot Wiki 2011 čia gyveno 503 tūkst. žmogėnų. Beveik Vilnius. Nžn kaip ten jie skaičiuoja - su studžiais ar be jų. Nes šito gero yra 87 776 vientetai, o tai daugiau nei visas miestas Alytus (71 491), kuris išdidžiai pozuoja šešto didžiausio Lietuvos miesto vietoje.
Taip, kad visokie, kad čia žmonių mažiau, kad jie neskuba namo televizoriaus žiūrėti, todėl ir gali sau kantriai laukti... Ot ir ne. Nesigilinant į būtovės slėpinius, visur visko buvo - tiesiog žmogus žmogui žmogus.

Ryte skubu  į autubosų sustojimą. Skubėti iki jo 1 minutė, nedaugiau. Autobusas Nr. 42 9:19 pagal grafiką. Pagal mano laikrodį dažniausiai 9:16. Paskui negreitai. Matau, stovi. Skubu. Nuvažiuos iš po nosies, nesmagus jausmas. O yra tokia vairuotojų kategorija, kuriems neduok pavalgyt, duok nuvažiuoti matant, kad žmogus skuba, prakaituoja, dūsta judėjimo džiaugsmą pamiršęs. Vieną kartą net uždarė duris ir nuvažiavo man padėjus koją ant laiptelio. Vos spėjau ištraukti. Ir žinai - jei bjaurus, nuvažiuoja, nesisveikina, nesišypso ir susiraukęs - lenkas. Ir nieko čia nepaprieštarausi.
Skubu. Įlipu. Atkišu paruoštą nuolatinį. O jis, vargšelis, galvą ant vairo padėjęs. Pakelia galvą, pažiūri į nuolatinį ir atgal ant patogaus vairo.
Galvoju, ar saugu su tokiu miegančiu vairuotoju važiout? Bet kitas autikas negreitai.
Nieko. Gyva.
Nors aš nevažinėju tuo pačiu maršrutu kasdieną, bes vis tiek jau atpažįstu žmones laukiančius ir važiuojančius kartu.
Buvo toks žmogus, žydrais trumpais plaukais, išraiškingai išpešiotais antakiais, kelnytėm žemiau kelių ir kojinėm su Britanijos vėliava. Aš ir taip ir kitaip - vis tiek nuobodu autobuso laukti - bičas ar mergina? Na, krūtinės iškylumų nesimato, bet gal liesa ir švarkas dengia... Kai nusidažė plaukus juodai, ne, kai paprašė uždaryti langą, tada tapo aišku, kad vyriškos giminės žmogus. Arba šalia.
O yra mergina, tikrai mergina, visiškai, kuri visada įlipa kažką valgydama - blynelis rankoj, pilna burna, arba skrudinta duona, arba sumuštinis. Niekada nemačiau be maisto. Bet liekna. Lai valgo.
O dar yra mergina juodais plaukais ir žaliom lūpom. Ir ne tik ji. Dažosi, pudruojasi, purškiasi dezodorantais, kurie dvokia labai. Tašėje kalnas kosmetikos, daugiau, nei aš turiu. Ir viskas autobusui judant.
O dar yra čia vietinė išprotėjus moteriškė. Ilgais jodais, žilstelėjusiais plaukais. Tamsaus gymio. Apsirengus keistai - trys ilgi sijonai virš džinsų. Sportbačiai nutrinti, keistos striukės irgi ne po vieną. Bet nesmirdi. Higiena yra. Ir keliauja ji su 8 lagaminais ir dar 4 meišais. Du perneša 10 metrų į priekį, tada atgal ir kitus. Ir taip keliauja. Pirmyn atgal pirmyn. Daug kartų mačiau bibliotekoje (vajezusmarja vėl laiku negrąžinau knygų). Ten ji miega. Savo lagaminų saugoma. Arba sėdi ant šaligatvio ir rūšiuoja popierius. Daug popierių. Labai daug. Turbūt visi 8 lagaminai.
Sako, ji buvo dėstytoja universitete. Bet pakriko. Ir dabar gelbėja žmoniją. Tiesą neša į mases.
O šiaip tai užknisa labai daug žmonių, kai ji bando savo 8 lagaminus ir 4 maišus įnešti į pilnai prigrūstą autobusą. Daugelis vairuotojų jos net nepriima. Tada ji garsiai keikiasi. O kai kurie padeda.
Vieną kartą važiavau  ir ji skleidė tiesą dalindama popierius. Paėmiau ir aš. Visaip kreivai sumaketuotos ir atšviestos iškarpos iš velniai žino kur. Kad mus valdo masonai, kad demokratijos nėra, kad turtingi valdo neturtingus ir priima sau patogius įstatymus. Žodžiu, tikra tiesa. Tik niekas jos neklauso.

Paveiksliukinis dviratukinis

Jean Mohr, Alžyras, 1973

Šiandien taip gražu, taip saulėta, kad nenoriu nieko rašyti. Nieko daryti. Nieko galvoti.
Norisi pavasarėti. Einu pirkti medžiagos sijonui. O parduotuvė tokia didelė, ten visko tiek daug. Kad prisipirksiu ko nereikia ir būsiu labai patenkinta.

Keletas nuotraukų dviračių mylėtojams.

Mane žavi amžinas žmonių noras skraidyti. Svajojo svajojo. O paskui prikūrė visokių skraidančių griozdų. Įdomu.