Nauji metai

Štai ir įžengėme į naują dešimtmetį. Kas kaip, aš tai gailėjausi, kad geriau prosecco, užkąsdama raugintais kopūstais. Taip, fejerverkai buvo. Sutikau su trenksmu. Valio!

Naujametinis postas juk turi būti pozityvus, kaip margarino reklama.

Dešimtmečio apžvalga, kaip priklauso:

- išsikrausčiau į Angliją.

- pasigimdžiau M.

- stuijuoju magistrantūroj.

- priaugau 10 kg, (own your curves!), praktiškai, po kilogramą išminties per metus.

- netekau 1 danties ir skydliaukės.

Rezoliucijų nebus, nes nu blem, jei per 40 metų nesugebu susitvarkyt namų, tai gal jau laikas ir susivokti.

Pajaučiau nostalgiją blogui, tai va, parašiau kažką. Bet jei žadėsiu rašyti pastoviai, o dėl buities slėpinių nesigaus, tai vėl bus kažkaip ne taip. Nžn nžn, kaip visi viską spėja ir dar dulkes nušluostyt. Aš tai gavau 10 turginių maišų, tų languotų, iš ebay, tik kad visi vienodi, tikėjausi įvairių. Darysiu skulptūrą.

A, rezoliuciją viena prisiminiau. Kokiems 30 metų į priekį: mačiau, čia, kažkurią dieną, važiuoja diedukas su mobility scooter, sėdi sau patogiai. Ant kelių laiko tašę su tinkliniu langeliu šone, ten katukas sėdi. Irgi patogiai. Ir važiuoja abu kažkur. Čelovėk i koška... Idilė. 

Čia iš serijos - kur matai save po  kažkiek metų.

Visiems to ir linkiu.

Maždaug tiek.

Kai vakar, sužinojusi, kad reikiamų dokumentų negausiu kaip tikėjausi, papanikavau, paverkiau, nusiramimau.
Ir va 21 amžiaus žmogaus mąstymas - toks pats kaip ir urvinio. Kai realūs veiksmai negali padėti, nes nuo tavęs niekas daugiau nepriklauso. Kai nežinai ko griebtis - imies maginių ritualų. Uždegiau žvakę. Tikriausia genuose užšifruota ugnies svarba išgyvenimui. Ir kraunuos lagaminą - jei daiktus susikrausiu, tai juk negaliu neišvažiuoti. Suprantu, kad absurdas, bet tai tas pats, kas šokti ritualinį medžioklės šokį aplink laužą - jei sušokai ir įsivaizduoji, kad nudobei mamutą, tai mamutas jau, skaityk, tavo. Jei susikrovei lagaminą - atitinkamai.
Ir parašiau laišką visatai: Brangi Visata, labai prašau padėti man ...., jei viskas išsispręs, pažadu ...... pagarbiai, Ieva Sedova.
Nanotechnologijos nanotechnologijom. Galima išvaryti žmogų iš urvo į miestą, tačiau urvo ir medžioklės šokio iš žmogaus neišvarysi.
Ritualai reikalingi ne dievams, o mums, varganiems žemės kirmeliukams. Bent jau man padeda nusiraminti.
Visatai mano laiškas ir lagaminų krovimo šokis patiko. Gavau dokumentą.
Dabar reikia tęsėti pažadus, kol Visata nepersigalvojo.

Vaikas miega.
Kriaušės verda.
Laikrodis tiksi.
Galvoju - reikia ką nors parašyti.
Žiūriu pro langą.
Galvoje pauzė.
Ir apie ką aš anksčiau rašiau?...

O būna gyvenime toks periodas, kai pradeda atrodyti, kad viskas yra blogai.
Susirgau - kosėju naktimis, dūsauju dienomis. Sugedo kompas - nėra gyvenimo.  Čia dar ne viskas - sugedo antra rozetė kambary. Sulūžo raktų pakabukas - čia juk ne juokas - nelaimė, katastrofa. Ir dar kažkas tokio svarbaus, kad neatsimenu.
O kai nuėjau pažiūrėti dar vieno buto - nueinu, o ten nieko nėra. Skambinu jiems į ofisą - sako, oi, o neužsirašaiu. Juk vakar kalbėjoms, atsiprašau, klaida. Palaukiau, atvažiavo.
Bet vis tiek - tai tik patvirtino mano nelaimių periodo teoriją.
Nes gi visiems aišku - į ką susikoncentruoji - tą ir matai.
O kai gerklę skauda, viską skauda, jėgų nėra - į gerą koncentruotis sudėtinga.
Kompą pataisė pažįstamas, pats ne visai supratęs, kas ten buvo. Antra rozetė man ir šiaip nelabai reikalinga. Raktų pakabuką galiu ir pati pataisyti. O butas man vis tiek nepatiko.
Ir šiaip viskas gerai, išskyrus ligą. Ji atima daug jėgų, nuotaikos ir nosinių.
Pagalvojus, kad IT guy ūkyje naudingas - užsiregistravau į geekdate.co.uk - bet pamačiau, kad dar pinigą mokėti reikia - fui. Iš mano patirties - šiais laikais kas antras vyrukas yra IT guy ir šiaip - mokėti pinigus už pasimatymus - kvaila.
Reikia žadinti Krisą - mes kartu einame į teismą.

Upd - va va, prisminiau! Kandau duoną - joje buvo akmenukas - nulūžo plombos kamputis! Čia va tikrai negerai.

Upd2 - dar ranką nusideginau garais iš virduliuko!
Bet jau spėjau pamiršti visas nelaimes. :)

Galvoju - ir kodėl man šiandien taip silpna ir norisi rėkti ant Kriso? Bet tuo pačiu metu labai tingisi tuo užsiiminėti ir šiaip - vakar pasiskundžiau Džo dėl Kriso blogo elgesio - tas parašė jam barančio pobūdžio žinutę ir Krisas netgi suplovė pusę lėkščių, pažadėjo išsiurbti kambarį, tačiau beplaudamas lėkštes taip išvargo, kad nuėjo prigulti 3 dienom.
Džo išsikrausčius mūsų santykiai pagerėjo. Vis dėl to - gyventi kartu sunkus išbandymas. Lengiau mylėti per atstumą.
Kadangi Krisas ir Filas tokie nedavyrai - paprašiau Džo įsukti perdegusę lemputę - aukštos lubos, net užlipus ant stalo sunkai pasiekčiau, su Misteriu Beibiu nesinori užsiiminėti alpinizmu. Tai va - du vyrai namie, o nėr kam lemputės pakeist. Filas iš vis perbala, kai aš į jį kreipiuosi, o nezgrabnas Krisas dar nukristų - atsakyk paskui kaip už gerą.
Tai va, galvoju, kodėl man šiandien taip silpna, nesmagu ir šiaip miegojau pusę dienos apsikabinus murkiantį katiną. Dar per nežmponiškas valios pastangas sugebėjau nuvažiuoti iki ligoninės gauti pažymą, kad esu labai oficialiai nėščia ir pamesti lietsargį.
Ogi todėl - kaip visi horoskipais netikintys žmonės žino - kartais horoskopai pildosi. Sustojęs laikrodis du kartus į parą irgi rodo teisingą laiką.
Your biorhythms may be low today, so you might not be feeling quite up to par. This could make you feel restless and a little blue. Most likely your malaise is related to stress. Play some soft music. Surround yourself with flowers or other colorful objects. If possible, get a massage. This will help you relax. You'll feel like your old self by tomorrow.
Todėl milijonams užsiknisusiams avinams sakau - čia tik senos žvaigždės mus taip veikia. O jos tokios senos - kad net negalima ant jų pykti. Ir šiaip baisiai toli - pyk nepykęs.
Ale vis tiek geriau ant dūšios, kad viskas čia pagal visatos programą - galima šiandien taip jaustis. Net jei ir netiki horoskopais.
Viena pažįstamų pažįstama studijavo netgi astrologiją. Ir kaip, sakau, padeda gyvenime? Taip, sako, padeda. Supranti, kad žmonės elgiasi vienaip ar kitaip tiesiog, nes jie tokie yra. Ir nepyksti. Numoji ranka, ai durnas ir tiek. O ką, sakau, kad pasakyti - ai, durnas, ko norėt - reikia astrologiją išmanyti?
O labai kartais pataikančių horoskopų tinklalapis astrocenter.com

Mano gyvenimas teka apvalėjimo vaga. Pilvas auga. Pilvo gyventojas spurda.
Kaip nekeista, man visai patinka būti nėščia - jaučiuosi, kaip kinder siurprizas. Panašiai ir atrodau - pilvas kiaušinėja, kietėja. Ir jaučiuosi taip "aha, o aš kažką turiu, o jūs nežinot ką!". Tiesa, aš irgi nežinau. Rytoj eisiu žiūrėti į siurprizą per juodai baltą ekraną. Patikrinsiu ar mano motiniška intuicija teisi, kuždėdama, kad tai berniukas. Su kaimynu Džo susilažinom iš 10 svarų - jis sako, kad mergaitė.
Apskritai, būti neščia daug lengviau, nei aš įsivaizdavau - raugintų agurkų nesinori visai.
Beje, name irgi pokyčiai - Džo išsikraustė prieš porą savaičių. Tylu, ramu, nesmirdi, šviesos nakčiai išjungiamos... Visapusiškai gerai. Tik neaišku, kokį naują kaimyną gausiu. O į vonios dydžio kambarį nieko gero įsikraustyti negali.
Lendlordas žadėjo atvežti lovą - nes nepretenzingas Džo miegojo ant čiužinio ant grindų. Tada mes duosime skelbimą apie kambarį name su katinu ir nėščia boba - tai turėtų atbaidyti potencialius triukšmingus kenkėjus.
Gruodis kažkur praslydo - net nepastebėjau. Jaučiuosi gana pavargusi. Žadėto skraidymo su energijos perteklium neatsirado. Tikriausiai, ryšium su tirotoksikoze.
Mano manymu, nėščia moteris turi atrodyti taip:

Todėl prisipirkau Ebay mezgimo siūlų. O rusiška prigimtas paskatino: guliat, tak guliat! - prisipirkau tiek, kad teko jiems pirkti 40 litrų talpos plastikinę dėžę. Neužsidaro. Bet už tai ant dūšios gera - turiu virš 40 litrų siūlų. Galiu megzti ir megzti. Ir dar kartą megzti.
Taip va ir gruodis praėjo.
O papasakoti kaip ir nėr ką.
Tiesa, pažiūrėjau teatre "Gulbių ežerą". Patiko netgi. Nors aš į baletą žiūriu įtariai - ne tam žmonės sutverti, kad ant pirštų galų sukinėtis ir į kelnes paroloną kišti. Bet vis šioks toks kultūros lašas į mano uzbonėlį.
Vakar žiemos saulėgrįža buvo. Dienos pradės ilgėti. Kvietė mane lipti į kalną, pasitikti vėliausią metų aušrą. Bet tingisi man jau su savo kindersiurprizu į kalnus kopti. Geriau pamiegoti.
Katinas - ir toliau katiniauja. Parneša retsykiais grobį - nukankintą slieką.
Filas neteko darbo. Visiems sakė, kad metė, nes atseit nuobodus. Bet niekas juo netiki. Toliau sėdi vienas savo kambary. Priminsiu - jis visiškai su niekuo nebendrauja. Neturi nei vieno draugo. Niekur, neina, išskyrus parduotuvę. Pas jį irgi niekas neateina. Daugiau tokių nepažįstu.
Krisas bando plauti lėkštes, po to man tenka persiplauti, bet vis gi - evoliucionuoja. Išmoko kepti omletą.
Tai tiek žinių.

Foto: Rosamond Purcell, Petro Pirmojo išrautų dantų kolekcija. 

Sako, kad mieli asmenybės trūkumai ir keistenybės su amžiumi išauga į ydas ir aplinkinių kankinimo būdus.
Todėl man aišku, kad mirsiu po šlamšto lavina.
Tikriausiai, tai švelnios šizofrenijos forma - potraukis dėžutėms, indeliams, stiklainiukams. Kam suaugusiam žmogui reikalingi maži mieli įmantrių formų stiklainiukai? Ogi tam, kad juose laikyti įvairaus kalibro kankorėžiukus, kriauklytes ir negyvas boružes. Kam gi dar?
O dar aš turiu neaapiškinamus santykius su sudžiūvusia duona. Juodos lietuviškos duonos kepalo ketvirtis išdidžiai tarnauja smilkalų laikikliu. Kapitalistai ne iš karto supranta, kad tai duona. Sako - o kokia įdomi dekoratyvinė keramika!
Ir apskritai, aš dauguma jų duonų šiaip beskonės ir bekvapės. Kepyklose būna geresnių, bet ne visada pro jas prasuku. Negaliu aš suvalgyti visą pakuotę tuos bjaurios duonos. Todėl aš ją susidžiovinu. Mūsų orkaitė labai nepatikima, kaip ir viskas šiuose namuose. Todėl aš džiovinu paprastuoju išdėliojimo būdu - ant komodos patiesiu staltiesę, išdėlioju vazeles ir ant jų pagal įpatingą metodiką sudėlioju duonuos riekes - taip, kad tuo pat metu džiūtų visi paviršiai.
Virtuvėje to daryti, patys suprantant, negalima - ją arba suvalgys, arba apkraus šiukšlėm arba išmest. Filas jau kelis kartus kėsinosi išmesti mano taip sunkiai sukauptą miniatiūrinių stiklainiukų kolekciją.
Džo užsukęs į mano kambarį baigščiai žiūri į džiūstančią duoną. Vakar nebeištveria -
kas čia? Meno instaliacija ar vudu altorius?
Duona. Džiovinu.
Kam???
Valgyti. Man patinka sudžiūvusi duona.
Čia tave nėštumas taip veikia ar sovietinės vaikystės pasekmės?
...
Todėl aš matau susikūprinusią senutę su maišais džiūvėsių, pilnom lentynom stiklainiukų ir 16 katinų. Vieną dieną katinas šoks ant lentynos, lentyna nukris ir senutė bus palaidota po kankorėžių, prieskonių, pašto ženklų, nebegzistuojančių valstybių vėliavų, rankų darbo nėrinių ir negyvų boružių krūva. Kas gali būti geriau???

Pasičepsėdama šliurpiu plikomus makaronus ir klausausi Bon Jovi.
Vidurio amžiaus krizė, vienok.

P.S.
Blemba, reikėjo daugiau šito pigaus nuodo nusipirkti. Skanu, vienok.

Kaip atskirti kultūringą asmenybę nuo šiaip liumpeno su aukštojo mokslo baigimo diplomu?
Ne, ne švarios panagės. Lordai irgi gali kopūstus auginti.
Keiksmažodžių nevartojimas? Irgi ne. Man asmeniškai, visiškas keiksmažodžių nevartojimas kelia įtarimą. Per dažnas vartojimas rodo ribotą žodyną, kas be ko. Bet visiškas visiškas keiksmažodžių vengimas, netgi tokių nekaltų kaip "šikna" - įtartina, labai įtartina. Ir veda į psichosomatinius susirgimus. Keiktis galima labai inteligentiškai ir psichoterapeutiškai, grynai medicininiais tikslais - kažkokiais tyrimais įrodyta, kad keikimasis padidina skausmo slenkstį 10%.
Taigi. Lordai irgi gali auginti kopūstus, įsipjauti piršta ir keiktis.
Ir kultūringų žmonių batai gali būti purvini - jeigu jie ką tik iš kopūstų lysvės su įpjautu pirštu.
Ir kartais jie gali būti nelabai mandagūs - nes pirštą skauda.
Bet.
Būna detalės.
- Polai, jūs tikriausiai girdėjote, kad aš nėščia.
- Taip, girdėjau gandus. Sveikinu.
Tikroji kultūra detalėse.
Liumpenas sakytų - Jo, girdėjau pletkus.
Habilituotas liumpenas - Aha, girdėjau kažkokias kalbas.
Kultūringas žmogus - Taip, girdėjau gandus.
Tai vadinasi - subtilumas.
O jei jis yra, tai galima ir subtiliai nosį krapštyti, ir trupinti pyragą ant pilvo, ir net gi "lol" žinutės gale rašyti.
Tik tas subtilumas slidus dalykas.

Aš norėčiau turėti didelę nosį. Tokią diiidelę - per pusę veido. Nes nosis - tai ne tik daugiafunkcinis išsikišimas - ne tik kvėpavimo padargas, ne tik akinių laikiklis ar snarglių fabrikas. Ne. Kiekvienas fiziognomas žino - nosis - tai žmogaus valia.
Turėčiau daug valios - užsibrėžčiau tikslą ir siekčiau. Ir siekčiau. Ir siekčiau. Ir pasiekčiau.
O dabar. Užsibrėžiu. Ir po pusvalandžio pamirštu.
Kas kaltas? Nosis.
Ir dar nepakenktų būti jaučiu. Nes kiekvienas astrologas žino - jaučiai darbštūs, atkaklūs, vagos negadina. Užsibrėžčiau tikslą ir dirbčiau. Ir dirbčiau. Ir dirbčiau. Ir pridirbičiau.
O dabar. Užsibrėžiu. Ir po pusvalandžio pššš.
Ir kodėl?
Todėl, kad avinas.
Ir nosis bulvė.

P.S. Įdomu, ar plastmasinė nosis padėtų, o dar geriau su ūsais. Nes visi dėdės su ūsais labai savimi pasitiki ir visada užsiėmę "reikalais", o ne prokrastinacija.

Štai ir praėjo šių metų trys ketvirtadaliai - 3/4 - baugi matematinė išraiška. Liko tik vienas ketvirtukas. 1/4. Aaaaaaaa!!! Jėzusmarija!!! AAAAAA!!!
Ir nors, iš vienos pusės, a koks skirtumas? Kalendoriniai metai - tik susitarimo reikalas - kur noriu, ten brūkšniuką užbraukiu. Iš kitos - senatvinis liūdesys - dar vieni metai nuskrido, kaip sidabriniai paukščiai, ar kaip ten sako LRT Sveikinimų koncertas.
Ir, asmenybės krizė, barzdoto Leva Tolstojaus pavidale - atkišusi nukramtytą nagą sako - o tu, ką nuveikei per šiuos metus??? Ir aš, žemės druskos pavidale - skėsčioju rankom, gūžčioju pečiais - va, sakau, ogi, šitą, nu...
O kuo matuojami pasiekimai? Diplomais, šešiatomiais grožinės literatūros leidiniais? Naujom mašinom, kelionėm į Tailandą?
Visuotinėse Naujametinėse deklaracijose stabiliai pirmųjų vietų neužleidžia svorio metimas, kartais maskuojamas kaip "reguliariai sportuoti", knygų skaitymas, kelionės, naujų įgūdžių mokymasis (pvz. prancūzų kalba, ukulele, fechtavimas), na ir beviltiški mesti rūkyti pažadai ar galų gale, pajudinti užpakalį ir rasti naują darbą.
Kiek iš jų įgyvendinama? Palieku klausimą atvirą.
Kalbant už save - net neatsimenu, ar kėliau sau karteles. Ko gero ne, žinau, kad beprasmiška. Planavimas ir tikslų siekimas - ne mano arkliukas. ENFP, galų gale.
Metai buvo be ekscesų - reguliariai nesportavau, ukulelės nebirzginu, knygų skaitau vis mažiau, naujų darbų neieškau... Ir, žinote, ką - jaučiuosi visai gerai. Kažkaip visai netikiu, kad kokių nors kursų baigimo sertifikatas, ar dar kokis tai viešas pasiekimo įrodymas, pakeltų mano vidutinio patenkintumo gyvenimu lygį. Būna metų, kai galima užžymėti daug pasiekimų langelių  - padariau, pabuvau, pamačiau, nugalėjau. O bendras poskonis - šiaip sau. Tai va.
Su artėjančiais!

Tarkime, mano blogas buvo išėjęs virtualių atostogų. Pasakė - vsio, Sedova, atstok, išvažiuojų į blogų salą su palmėm, piramidėm ir iguanom, ir kur ilgi blogerių pirštai neįleidžiami už jokius pinigus, laikus ar pliusus.
O iš tiesų, va kaip aš su protinga veido išraiška aiškinu linksintiems piliečiams - kiekviena veikla, kiekvienas projektas, kad ir blogas - tai tarsi didelis sunkus vandens malūno ratas. Iš pradžių jį įsukti rankelėm gana sunku - pastūmei, pasisuko - sustojo. Tas dažnai nutinka naujiems projektams - pabandžiau, pakrapščiau, nejuda, numečiau. Todėl reikia sukti nuolatos ir pastoviai. Kartais ir dantis sukandus. O kai jau įsisuka - kai veikla tampa įpročiu, gauna atsiliepimų ir palaikymo iš aplinkos - ratas sukasi jau iš inercijos. Tereikia prieiti laikas nuo laiko ir pasukti. Tačiau, jei apleisti ilgam laikui - vis gi girgždėdamas sustos.
O jei yra keletas projektų - reikia rasti laiko visus juos reguliariai pasukti. Atsiranda naujas - jam reikia daugiau laiko ir energijos - likę malūnai apleisti sustoja. Liūdi po gelstančiais gluosniais. Reikia rasti gerą sistemą, kad visur viskas suktųsi ir maltų mūsų aukso grūdus.
O mes, žmogiški robotukai, esame savo įpročių programuotuojai. Jie formuojasi apie mėnesį. Išsiformuoja - kaip dievas duos.
O dar būna apatinės girnapusės - kurios iš viso nesisuka.

fru

Nueini į parduotuvę. Pagalvoji - o, reikia šampūno. Butelaičių - visa didžioji Kinijos siena.
Skaitau - šampūnas sausiems plaukams - ne man. Šampūnas silpniems plaukams - ne man. Čia lengva.
O tada - šampūnas riebiems plaukams - man. Šampūnas dažytiems plaukams - man. Apimtį didantis šampūnas - irgi man. O šitas tiesiog skaniai kvepia.
Ir čia nors persiplėšk - ir graži, ir protinga. Blaškausi, neapsisprendžiu, puolu į frustraciją.
Kurį imti?
Kodėl negali būti apimtį didantis šapmūnas dažytiems riebiems plaukams?
Tas pats su kremais ir kitais kūno trinikliais.
Arba.
Ant unitazo valiklio parašyta: labaratoriniais tyrimais įrodyta, kad blablabla sunaikina per 5 minutes 99,99% labai baisių bakterijų. Tada blablablabla - norėdami pasiekti geresnių rezultatų užpylę palaikykite 30 minučių.
Čia mane apima aritmetinė frustracija. Kas yra geresni rezultatai, nei 99,99%?
Kaip sunku gyventi.
Kažkur skaičiau, kad dabartinis žmogaus supermarkete pirkdamas jogurtą padaro daugiau apsisprendimų, nei kuokinis žmogus per visą savo gyvenimą.
Aš noriu atgal į urvą. Kai pasirinkimas - yra maisto arba nėra maisto. Viskas. Ir jokių purumų, jokių bakterijų.

Aš supratau, kodėl aš taip raudojau dėl wordpresso išsidirbinėjimų - man nosyje išaugo pūslelinė. O jos klastingas augimas sukelia paaštrintą nelaimingumo jausmą.
Aišku, wordpresso nenoras daryti tai, ko man reikia - pakankamai svari priežąstis nubraukti dosnią moterišką ašarą, tačiau vis gi ne tiek, kad jaustis taip visai visai.
Išreiškiu didelę begalinę padėką Dainiui - kuris ištiesė pagalbos ranką.
Vis dėl to internetas geras dalykas. Atmetus feisbuko kačiukus ir niekaip su tavo gyvenimu nesusijusias pasaulio naujienas - lieka žmogiškas faktorius. Bobutės kalbančios apie žmonių susvetimėjimą - va jums klasikinė špyga - internetas suveda žmones ten, kur jiems reikia susivesti.
Apskritai, labai didelė mano įvairaus plauko prietelių dalis yra iš interneto. Ką be jo reiktų daryti? Kaip žmonės ieškojo anksčiau bendraminčių? Eiti į kultūros namus ar profsajungų rūmus? Ar klijuoti ant stulpo skelbimus - noriu išmokti vokiečių kalbą, eiti į žygius, kartu daryto parodas, intymo nesiūlyti?
Vokietys turi kortelę, su kuria filmai nemokamai. Šį kart Behind the Candelabra - salėje iš sąlyginio jaunimo mes (tie, kam iki 40), kiti garbaus pensijinio amžiaus atstovai. Filmas apie gėjus. Pagal tikrą istoriją. Maiklas Duglsas su pasimėgavimu vaidina seną eltondžoninį gėjų žvaigždę Liberači. Man patiko. Pensininkams irgi. Bet gal geriau žiūrėti be senelių.

Reiktų toliau krapštyti wordpressą. Savaitė labai greitai praeina. O šiandien einu į Didsburio menų festivalį. Nemokami koncertai ir meno dirbtuvės. Ir netgi nelyja.
Labai pavydžiu organizuotiems žmonėms. Tiems, kuriems planas yra švenčiau už dešimt dievo įsakymų. Mano planai savo dienas baigia užmaršty po stalu. Organizuoti žmonės - aš jums viešai pavydžiu. Bet vis tiek einu į menų festivalį.

Vakar vakare aš, raudodama upeliais, pasibeldžiau į Džo duris.
Džo sunerimęs klausia - kas atsitiko, Ieva?
Aš nekenčiu Wordpress'o! Man nieko nesigauna! Aš jaučiuos kaip idiotė!
Ir dėl to tu verki?
Taip, nes aš nežinau, ką daryti...
Einam, aš tau padėsiu, tik neverk.
Čia reikia pridurti, kad Džo, nors ir smirdi, bet vyrukas protingas. Jo galvoje šimtai intelekto koficientų eina iš proto nuo dyko buvimo. Savo muzikos kūrimui jis naudoja daug visokių programų per tris monitorius ir penkias dėžes su mygtukais, rankenėlėm ir svirtelėm.
Džo bandė mane gelbėti.
Neišgelbėjo.
Išeidamas tarė - atsiprašau, Ieva, aš nežinau, kaip tau padėti. Bet tu neverk. Tu ne buka. Jei man nesigavo, tai reiškia, kad tikrai reikia kviesti kokį nors tavo buvusį berniuką iš software developer padermės.
Berniukų kviesti aš nenoriu.
Teoriškai juk wordpress yra skirtas namų šeimininkėm ir Sedova turėtų pati sugebėti. Praktiškai man šiandien liūdna nuo pat ryto - pusryčiams suvalgiau 3 porcijas ledų ir nepadėjo.
O mano bėda tame, kad aš noriu gražaus permalinko. Pvz., ievasedova.com/blog, o man niekingas wordpressas duoda tik ievasedova.com/?page_id=4. O tas ?page_id=4 juk labai negražu. Kip gyventi su tokiu?
Mano draugas Polas, kuriuam 67 metai, davė man knygą Wordpress Web Design for Dummies. Ir tai nepadeda. Reiškia, aš dar blogiau, nei namų šeimininkė ir dummy...
Nebeturiu ledų.

Aš gyva.
Tik užsiknisus.
Ieškau buto.
Pradėjau mokytis vokiečių kalbą.
Neriu kilimą žiūrėdama Doc. Martin.
Aš laiminga.
Vaikštau išsišiepus. Iš dantų liejasi laimės spinduliai. Tik niekas jų nemato.
Pakilo dopamino lygis.
Noriu daryti.

Ačiū atsakiusiems į mano klausimą. Ačiū už gerus žodžius.
Man labai malonu, kad jus "veža". Stengsiuos vežti toliau.
Yra toks rusų rašytojas Sergejus Dovlatovas. Aš jį skaičiau seniai, prieš kokius 10 metų. Ir beveik nieko neatsimenu. Tik tai, kad jis labai gerai rašė. Istorijas iš savo gyvenimo. Kaip dirbo kalėjime prižiūrėtoju, jei neklystu ir draustinyje, paskui emigravo į Niu-Jorką ir rašė apie tarybinių imigrnatų gyvenimą. Ir kažkodėl iš visos jo kūrybos mano išsiblaškiusioje atminty išliko vienas apsakymas. Žiūrovų salė. Teatras, o gal koncertas. Arba kinas. Neatsimenu. Ir dviejų tetulių dialogas. Viena kepa ant aliejaus, o kita ant sviesto. Ir kaip pridera gerom namų šeimininkėm kiekviena tiki, kad jos kepimo būdas yra šventas. Ir bando viena kitą atvesti į doros kelią. Spektaklis ar koncertas vyksta. Moteriškės jo fone ginčyjasi. Ir staiga viskas nutyla, pauzė. Ir ant visos salės aistringa tutulė pareiškia "o aš kepu ant sviesto!". Nuostabus apsakymas. Ir ne baisiai juokingas. Ir situacija banali. Bet Dovlatovas moka rašyti. Gerai.
Kaip dainavo Okudžava - mano kitas didžiai mylimas ūsuotas dėdė su gitara ir gergžiančiu balsu - Kiekvienas rašo, kaip jis girdi; kiekvienas girdi, kaip jis kvėpuoja. Kaip jis kvėpuoja, taip ir rašo, nesistengdamas įtikt.
Va.
Dažnai man sako "rašyk sau". Kartais ir aš kartoju - ai, rašau, visų pirma, sau.
O dabar susimąsčiau. Aš dažnai tai darau. Jūs nepagalvokit.
Net jei aš minėjau, kad rašau blogą visų pirma sau - tai juk netiesa. Jei rašyčiau sau - tai ant popieriuko. O popieriuką sunaikinčiau plėšymo būdu. Arba paslėpčiau po lova. Arbe užkasčiau kryžkelėje per pilnatį. Arba rašyičiau grafomanijas Worde. O parašiusi paspausčiau "delete".  Bet ne, nerašyčiau viešoje interneto vietoje. Kur kiekvienas lietuviakalbis dykinėtojas gali užklysti. Ir skaityti.
Taip juk?
Visi kas rašo blogus daro tai ne visai sau.
Dauguma žmogiškų veiklų yra socialios. Mes juk esame bandos gyventojai. Kaip pingvinai. Tik ne tokie gražūs.
Ir labai labai daug ką mes daro dėl kitų. Ir dėl savęs.
Dėl savęs per kitus.
Tikslas - pakelti savo statusą bandoje, darant įspūdį kitiems.
Pasistatyti didelį lizdą. Kad visi pingvinai matytų - o koks didelis lizdas, koks šaunuolis pingvinas, mes jį gerbiame. Ir pingvinas su dideliu lizdu labai patenkintas - jo lizdas padarė įspūdį. Ar didelis lizdas dėl savęs? Sau užtektų ir mažesnio.
Moteriškės mėgsta dievagotis, kad jos puošiasi ir dažosi dėl savęs. Nesu tikra, koks jų procentas puošiasi ir dažosi būdamos vienos namie, žinodamos, kad niekas neateis, net santechnikas.
Todėl negaliu sakyti, kad rašau dėl savęs. Aš tiesiog toks mažas storas pingvinas, kuris bando pasistatyti gražų lizdą. Kad kiti dideli ir stori pingvinai pakraipytų galvą ir sakytų - nu nieko nieko.
Kaip kvėpuoju, taip ir rašau.

Aš turiu klausimą.
Aš turiu daug klausimų. Jie šoka lindy hopą mano galvoje. Rock step triple step. Wiggle wiggle - wiggle wiggle.
Bet jie palauks. Niekur nedings.
Aš turiu klausimą jums, mano brangūs skaitytojai.
Pradėjau šitą blogą kažkada ir tiesiog šiaip. Kaip ir sau, kaip ir draugamas.
Dabar, technologijų dėka, jis patapo pliusuotas ir interaktyvus. Išaugo, subrendo. Ir tapo kaip ir nebevisai sau.
Tačiau, aš vis tiek nesuprantu, ką mano brangiems skaitytojams norisi rasti mano kukliame interneto kamputyje.
Jūs tik nepagalvokite, kad aš pulsiu pataikauti plačiai visuomenei. Aš labai prasta pataikautoja.
Bet juk galima suderinti malonu su naudinga, kad visi būtų patenkinti - ir jumi, ir mumi.
Šitas klausimas iškilo, nes vienas draugas pareiškė atsargiai ir iš tolo, kad liurbiai jam atsibodo. O kitas gerbiamas skaitytojas pasisakė priešingai - kad vien dėl liurbių ir užeina. Mano galvoje dabar frustracija ir baisus pasimetimas.
Prašau mane gelbėti.

Vakar man kaktelėjo dar vienas metas.

Diena kaip diena.
Tik buvo vienas įdomus momentas.
Išėjau pavedžiot šunis - mano trečiadieninis darbas. Atėjom į tokį parką - pievą. Deizei gerai kojas pramankštint, kad mažiau namus niokotų. Nors niokoja ir niokos. Tiesiog smagu žiūrėti kaip ji laksto, tarsi išprotėjusi petarda.
Šilta, vieversėliai ulba, tolumoj ūžia autostrada. Gera. Lengvai padūmavęs dangus. Ramybė.
Ir čia mane apėmė keistas džiugesys. Norėjosi šokinėti. Rankomis mojuoti. Tarsi kažkokia jėga iš vidaus kėlė aukštyn aukštyn aukštyn. Ta jėga netilpo manyje.
Ir šokinėjau. Ir rankomis mojavau. Aplink šokinėjo ir uodegomis mojavo šunys.
Tada pažiūrėjau į laikrodį - 13:10. Aš prieš penkias minutes gimiau. Maskvos laiku 16:05.
Gal čia tikrai atėjimo į šį pasaulį atgarsiai?

Sako:
- Kai tu eini gatve ir akiniai patamsėja, tu atrodai kaip...
- Kaip?
- ...
-Kaip aš atrodau?
- Nesvarbu.
- Tai pasakyk.
- ...
- Tai kaip aš atrodau?
- Na...
- Kaip?
- Kaip profesorius, kuris rengė mokslo tyriamąjį darbą ir išprotėjo.