Mano mažytė dalis iš prancūziškosios bibliotekėlės. Garbingiausią vietą joje užima vadovėlis, išleistas 1924 m. Rygoje. Iš jos mokėsi mano močiutė, o knygelę ji gavo iš savo mamos, po to ji atsidūrė mano mamos rankose ir galų gale pas mane.
Prancūzų kalba - man viena iš gražiausių, melodingiausių kalbų (pirmoji, aišku, lietuvių, gimtoji, kalba, - tokia archajiška, sudėtinga, melodinga). Gaila, kad dabar jokia užsienio kalba neatlaiko galingos anglų kalbos invazijos. Nors dažnai sutinku žmonių, prisipažįstančių, kad yra frankofilai: įsimylėjusių Prancūziją, kalbą, dievinančių prancūziškąjį gyvenimo būdą.